Pamokslai.lt

Šiandien viešoje erdvėje nebevartojamas žodis nuodėmė. Šis žodis yra apribojamas tik dainų, filmų pavadinimais (kaip Nuodėmių miestas arba Saldi nuodėmė), arba minimas kokiuose nors neapibrėžtuose poetiniuose pasisakymuose. Pasaulietinėje psichologijoje nerasime nuodėmės sąvokos. Psichoterapijoje nėra sprendžiamas žmogaus blogio problema. Dažnai galvojame, kad nuodėmė - tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas. Bet ar taip? Ir kodėl svarbu apie tai kalbėti? Todėl kad pokyčiai, gijimas prasideda tik tiksliai diagnozavus problemą, ligą.

Kaip žinoti, kas yra nuodėmė ir kas ne? Man atskaitos taškas yra Dievo žmogui duoti įstatymai. Kai planuoju savo dieną prisimindamas įstatymus ir apžvelgiu bei įvertinu nuveiktus darbus Dievo įstatymų šviesoje, jau galiu šį tą pasakyti, kokia buvo mano diena, kur aš nuodėmiavau, kur likau ištikimas savo vertybėms. Tačiau Biblijoje Dievo įsakams yra skirta visa knyga. Ar įmanoma išlikti teisima ir geram nuolatos, nesuklydus pasirinkimuose? Čia verta prisiminti Jėzų:

Vienas žmogus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”. Mato 22,36-40

Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia mums, kad kiekvieno iš mūsų „AŠ” nėra svarbiausia, kad Dievas ir meilė artimui svarbiau už „Aš”. O kaip tai man gali padėti gyventi geresnį gyvenimą? Aš ne vieną kartą skaičiau Bibliją, turiu teologijos mokslų bakalauro laipsnį, siekiu magistro, kasdien studijuoju Šventąjį raštą. Ko aš dar nežinau, kad kasdien, apžvelgdamas dieną, randu poelgių, kurie manęs nepuošia? Atsakymo radau Biblijoje, Apaštalo Pauliaus laiške Romos krikščionims.

„Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.” Romiečiams 7,18-20

Čia Paulius labai aiškiai nusako, kad mes žinome, kas yra gerai, bet neturime jėgų to padaryti. Tada mes bandome gauti jėgos geram iš netinkamų šaltinių. Pažiūrėkime į pavyzdžius visuomenėje: įmonių socialinę atsakomybę skatina mokesčių lengvatos arba rinkodara, labdara daroma dėl populiarumo ir norėjimo „gauti iš pasaulio, nes duodu jam”, pasiaukojimą skatina kaltės jausmas ir pan.. Nenuvertinu visų darančių gerų darbus. tik sakau, kad mes visi sergame nuodėmės liga. Mes jos neišmokstame. Mes su ja gimstame. Kaip sakė pranašas Jeremijas: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?”(Jeremijo 17,9)

Ši širdies liga, priklausomybė nuo vienokios ar kitokios nuodėmės - tai yra mūsų dvasinės ligos. O kaip dažnai šias dvasines ligas bandome spręsti apgindami savo savivertę ir savigarbą. Mes išoriniais dalykais bandome išspręsti vidines problemas. Taip nieko nebus. Mes turime pasikeisti dvasioje ir tą pakeitimą gali padaryti tik Dievas. Mes esame pasimetę ieškodami priežasčių visoms problemoms. O priežastis viena - nuodėmė lemia mūsų pasirinkimus. Hebrajų kalboje chata (nuodėmė) reiškia auka už nuodėmes, kaltė, nepataikyti į taikinį (nepataikyti į kelią). Taigi nusidedame mes kai neteisingai pasirenkame. Prisimenate nuo ko viskas prasidėjo?

„O žaltys …paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?” Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’” Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta”. (Pradžios 3,1-7)

Žmogaus nuopuolis prasidėjo nuo susigundymo, nuo susižavėjimo ir abejonės… Velnias negalėjo žmogaus priversti nusidėti. Jis turėjo sutikti savo valia. Bet kas būdamas sveiko proto, norėtų padaryti nuodėmę. Manau, kad niekas. Nebent jis būtų sužavėtas labai gundančiu dalyku. Velnias „pakišo” tą labai gundantį dalyką žmogui - „Jūs būsite lyg Dievas”. Ir Ieva „užkibo”. Štai jums ir atsakymas į klausimą, kas yra nuodėmė - tai noras būti dievu. Bet ar mes galime juo būti? Ne.

Ernest Kurtz savo knygoje apie Anoniminius Alkoholikus (AA) pavadino Not-God (Ne Dievas), nes, svarbiausias dalykas kurį priklausomybę turintis žmogus turi peržengti, yra giliai savo širdyje pripažinti, kad jis nėra Dievas. Jokios manipuliacijos, kuriomis pasižymi alkoholikai, nepadės nugalėti problemos šaknies. Alkoholikas privalo pripažinti savo asmeninį bejėgiškumą ir atsiduoti į Aukštesnės Jėgos rankas. AA įkūrėjai priėjo išvados, kad pirmiausia žmogus privalo nustoti vaidinti Dievą ir leisti Dievui būti jo gyvenimo Dievu, o tai reiškia kasdieninį, ar net kas akimirksninį atsidavimą Dievui.

Taigi, pirmas žingsnis, lipant iš nuodėmės - tai priimti ir pripažint Dievą. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.” (Patarlių 9,10) Be Dievo nėra tikro pažinimo ir išminties. Bet kodėl XXI a. žmogui sunku pripažinti Dievo viršumą? Gal dėl dar vienos velnio melagingos minties, kad Dievas nenori, jog mes būtumėme tokie, kaip Jis. Velnias apgavo Ievą bandydamas įrodyti, kad Dievas nuo žmogaus slepia kažką gera, kad Dievas esą nenori, jog žmogus tą gerą gautų. O velnias pasiūlė būdą, kaip tai gauti. Bet kaip gi elgėsi velnio suvilioti Adomas su Ieva? Jie, nors patys apsisprendę ir pasirinkę, neigė savo kaltę:

„{Dievas} jo klausė: „…Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?” Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau”. VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau”. Pradžios 3,8-13

Aplinkos ar kitų kaltinimas - tipinė ir nuodėminga mūsų reakcija. Vietoj to, kad pripažintume, apmąstytume ir kitą kart savo pasirinkimus grįstume Dievo žodžiais, įsakais ir pažadais. Momentas, kai mes nusisukame nuo Dievo ir pradedame kliautis tik savo jėgomis ir yra nuodėmė. Visa kita - klaidingi pasirinkimai, netinkami poelgiai - tai to nuodėmingo nusisukimo nuo Dievo pasekmės. Tikroji nuodėmė - noras gyventi be Dievo. Visi kiti dalykai yra nuodėmės vaisiai. Melas, fizinis, psichologinis, emocinis smurtas, grubumas, savo naudos siekimas, išnaudojimas - tai nuodėmės vaisiai. Mes turime prisiimti atsakomybę ne tik už poelgius, bet už svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą - gyventi su Dievu, ar atsitraukti, nusisukti nuo jo. Mes turime šalinti savo dvasinės ligos priežastis. O koks gi dvasinės ligos gydymo receptas? Galėtume pamėginti taip:

Pirmas žingsnis: pripažįstu, kad nesu Dievas, kad ne viskas priklauso nuo manęs.
Antras žingsnis: išpažįstu savo nuodėmę ir apmąstau bei suvokiu jos vaisius, jos pasekmes savo gyvenime.
Trečias žingsnis: tikiu ir pasitikiu Dievo meile.
Ketvirtas žingsnis: pavedu savo valią Dievui. Prisipildau Jo dvasia ir gyvenu pasitikėdamas Dievo vedimu, laikydamasis jo įsakymų.

P.S. Laukiu atsiliepimų ir pasidalinimų, kaip šis receptas veikia jūsų gyvenimuose…

Patiko (0)