Pamokslai.lt

Dvasingumas dažniausiai suprantamas kaip kažkas priešinga materialiam, apčiuopiamam pasauliui. Vieniems dvasingas išgyvenimas gali būti anksti ryte vedžioti šunį, ar vakare stebėti saulėlydi. Kiti išgyvena gilų dvasinį sukrėtimą patyrę netektį, perskaitę knygą, ar klausydamiesi muzikos kūrinio. Dažnai girdime apie dvasingus namus ar tarpusavio santykius. Tačiau jei dvasingumas yra tik mūsų viduje vykstantys procesai, tai net ir didžiausi nusikaltėliai tokiais tapo dėka jų viduje vykusių procesų. Tokiu atveju dvasingas dar ne būtinai reiškia geras.

Tikrasis dvasingumas, dvasinės sveikata - yra rūpinimasis vidumi (emocine, psichine gerove) Dievo Dvasios įtakoje. Be Dievo Dvasios nėra tikro dvasinio gyvenimo. Dvasinė sveikta – tai vidinė harmonija, kai valia, mintys ir jausmai tarpusavyje dera. Bene labiausiai šią dermę išjudina mintys. Jos įtakoja mūsų poelgius, bei aplinkinio pasaulio vertinimą. Todėl Biblija pirmiausia ragina mus pakeisti savo mąstymą ir … ne pagal pasaulio pavyzdį.

Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula. Romiečiams 12,2

Blogis, kurio tiek daug matome, arba patys sukuriame, kyla iš žmogaus širdies. Nuodėmė yra dvasios liga. Taigi rūpindamiesi savo dvasiniu gyvenimu mes keičiame širdį, mąstymą ir savo charakterį. Jei reikia tik tiek, kodėl mes taip lėtai keičiamės? Gal todėl, kad darome tai savaip? Ne pagal Dievo planą? Kaip? Kaip mums pasikeisti?

Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami,daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas. 2Kor.3,18

Mus keičia Dievo Dvasia ir mes keičiamės žiūrėdami į Dievą. Tačiau joks vidinis pasikeitimas neprasidės, kol mes nesuprasim ir nepripažinsim, kad esame silpni, bejėgiai pasikeisti savo jėgomis. Pirmasis Jėzaus palaiminimas žmogui skambėjo taip :

Palaiminti turintys ubago dvasią, jų yra dangaus karalystė (Mato 5,3).

Supratimas, kad aš be Dievo niekas - tai pirmas ir svarbiausias žingsnis. Be Jo nebus pasikeitimo mūsų dvasioje. Tikrasis dvasinis augimas ir sveika yra susijusi su gyvuoju Dievu. Kaip ir visi santykiai, jie pilni dinamikos, kasdieninio vystymosi.

Kaip kurti santykius su Dievu? Pradėti geriausiai nuo klausimo „Kodėl man to reikia?“ Mes turime suprasti, kodėl norime augti dvasioje, keistis. Tai turi būti mūsų vizija. Atsakius į klausimą kodėl? labai svarbi yra intencija, kuri neišvengiamai turėtų vesti prie priemonių. Jei mes turime viziją, postūmį, tai naudokime priemones tikslui pasiekti.

Vizija, Intencija, Priemones. Pagalvokite, ar jus turite šį VIP.

Mano, kaip tikinčiojo Biblijiniu Dievu Vizija – gyventi Dievo karalystėje. (Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje.)

Intencija – tapti karalystės žmogumi (2Petro 1,4 ir Kol. 3,17)

Priemonės ….. apie jas norėčiau pakalbėti šiek tiek plačiau.

Kadangi nuodėmė skatina mus manyti, kad Dievas slepia nuo mūsų palaimas, mes pradedam galvoti, kad turime imti gyvenimą į savo rankas ir elgtis priešingai nei sako Dievas. Toks Kūrėjo įvaizdis ragina mus stumti Jį iš savo gyvenimų ir minčių, ir patiems atsisėsti savo gyvenimo sostuose.

Dvasine sveikata – kai augame Dievo pažinime ir savo mintis bei vaizdus keičiame Jo mintimis ir vaizdais. Todėl atėjęs Jėzus skelbė evangelija. Baigdamas gyvenimą Jis meldėsi Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jono 17,6 Jėzus apreiškė žmonėms Dievo tikrą charakterį. Pirmieji krikščionys suprato, kad Jėzaus mirtis buvo giliausias Dievo meiles žmogui apreiškimas. Skaitant Bibliją ir taip pažįstant savo Kūrėją keičiasi mūsų mąstymas. Dievo žodis mums žada suteikti išmintį, ramybę šviesą. Mes po truputį pradedame galvoti ir mąstyti kaip Dievas.

Kita dvasinės sveikatos, dvasinės praktikos priemonė – mąstymas apie Dievo įsakus ir įstatymus. Dovydas ne vienoje savo psalmių kalba apie tai, kaip jis nuolatos mintyse apmąsto Dievo žodį, jo pažadus, prisimena Jo darbus.

Jei prisimenate savo pirmą meilę, tai pastebėjote, kad labai sunku negalvoti apie savo mylimą žmogų. Mintys atrodo tik juo ir yra užpildytos. Tai meilė. Meilė yra mąstymas apie savo meilės objektą. Taip yra mūsų žmogiškuose santykiuose. Taip yra ir mūsų santykiuose su Dievu

Jėzus kalbėjo … kur tavo lobis, ten ir tavo širdis Mato 6,21

Krikščionis turi dar daug kitų dvasinės praktikos priemonių: maldą, pasninką, šlovinimą, tarnavimą ir kita. Prie jų dar sugrįšim. Pradėkime nuo Dievo žodžio skaitymo ir jo apmąstymo.

Rodyk draugams

Šiandien viešoje erdvėje nebevartojamas žodis nuodėmė. Šis žodis yra apribojamas tik dainų, filmų pavadinimais (kaip Nuodėmių miestas arba Saldi nuodėmė), arba minimas kokiuose nors neapibrėžtuose poetiniuose pasisakymuose. Pasaulietinėje psichologijoje nerasime nuodėmės sąvokos. Psichoterapijoje nėra sprendžiamas žmogaus blogio problema. Dažnai galvojame, kad nuodėmė - tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas. Bet ar taip? Ir kodėl svarbu apie tai kalbėti? Todėl kad pokyčiai, gijimas prasideda tik tiksliai diagnozavus problemą, ligą.

Kaip žinoti, kas yra nuodėmė ir kas ne? Man atskaitos taškas yra Dievo žmogui duoti įstatymai. Kai planuoju savo dieną prisimindamas įstatymus ir apžvelgiu bei įvertinu nuveiktus darbus Dievo įstatymų šviesoje, jau galiu šį tą pasakyti, kokia buvo mano diena, kur aš nuodėmiavau, kur likau ištikimas savo vertybėms. Tačiau Biblijoje Dievo įsakams yra skirta visa knyga. Ar įmanoma išlikti teisima ir geram nuolatos, nesuklydus pasirinkimuose? Čia verta prisiminti Jėzų:

Vienas žmogus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”. Mato 22,36-40

Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia mums, kad kiekvieno iš mūsų „AŠ” nėra svarbiausia, kad Dievas ir meilė artimui svarbiau už „Aš”. O kaip tai man gali padėti gyventi geresnį gyvenimą? Aš ne vieną kartą skaičiau Bibliją, turiu teologijos mokslų bakalauro laipsnį, siekiu magistro, kasdien studijuoju Šventąjį raštą. Ko aš dar nežinau, kad kasdien, apžvelgdamas dieną, randu poelgių, kurie manęs nepuošia? Atsakymo radau Biblijoje, Apaštalo Pauliaus laiške Romos krikščionims.

„Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.” Romiečiams 7,18-20

Čia Paulius labai aiškiai nusako, kad mes žinome, kas yra gerai, bet neturime jėgų to padaryti. Tada mes bandome gauti jėgos geram iš netinkamų šaltinių. Pažiūrėkime į pavyzdžius visuomenėje: įmonių socialinę atsakomybę skatina mokesčių lengvatos arba rinkodara, labdara daroma dėl populiarumo ir norėjimo „gauti iš pasaulio, nes duodu jam”, pasiaukojimą skatina kaltės jausmas ir pan.. Nenuvertinu visų darančių gerų darbus. tik sakau, kad mes visi sergame nuodėmės liga. Mes jos neišmokstame. Mes su ja gimstame. Kaip sakė pranašas Jeremijas: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?”(Jeremijo 17,9)

Ši širdies liga, priklausomybė nuo vienokios ar kitokios nuodėmės - tai yra mūsų dvasinės ligos. O kaip dažnai šias dvasines ligas bandome spręsti apgindami savo savivertę ir savigarbą. Mes išoriniais dalykais bandome išspręsti vidines problemas. Taip nieko nebus. Mes turime pasikeisti dvasioje ir tą pakeitimą gali padaryti tik Dievas. Mes esame pasimetę ieškodami priežasčių visoms problemoms. O priežastis viena - nuodėmė lemia mūsų pasirinkimus. Hebrajų kalboje chata (nuodėmė) reiškia auka už nuodėmes, kaltė, nepataikyti į taikinį (nepataikyti į kelią). Taigi nusidedame mes kai neteisingai pasirenkame. Prisimenate nuo ko viskas prasidėjo?

„O žaltys …paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?” Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’” Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta”. (Pradžios 3,1-7)

Žmogaus nuopuolis prasidėjo nuo susigundymo, nuo susižavėjimo ir abejonės… Velnias negalėjo žmogaus priversti nusidėti. Jis turėjo sutikti savo valia. Bet kas būdamas sveiko proto, norėtų padaryti nuodėmę. Manau, kad niekas. Nebent jis būtų sužavėtas labai gundančiu dalyku. Velnias „pakišo” tą labai gundantį dalyką žmogui - „Jūs būsite lyg Dievas”. Ir Ieva „užkibo”. Štai jums ir atsakymas į klausimą, kas yra nuodėmė - tai noras būti dievu. Bet ar mes galime juo būti? Ne.

Ernest Kurtz savo knygoje apie Anoniminius Alkoholikus (AA) pavadino Not-God (Ne Dievas), nes, svarbiausias dalykas kurį priklausomybę turintis žmogus turi peržengti, yra giliai savo širdyje pripažinti, kad jis nėra Dievas. Jokios manipuliacijos, kuriomis pasižymi alkoholikai, nepadės nugalėti problemos šaknies. Alkoholikas privalo pripažinti savo asmeninį bejėgiškumą ir atsiduoti į Aukštesnės Jėgos rankas. AA įkūrėjai priėjo išvados, kad pirmiausia žmogus privalo nustoti vaidinti Dievą ir leisti Dievui būti jo gyvenimo Dievu, o tai reiškia kasdieninį, ar net kas akimirksninį atsidavimą Dievui.

Taigi, pirmas žingsnis, lipant iš nuodėmės - tai priimti ir pripažint Dievą. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.” (Patarlių 9,10) Be Dievo nėra tikro pažinimo ir išminties. Bet kodėl XXI a. žmogui sunku pripažinti Dievo viršumą? Gal dėl dar vienos velnio melagingos minties, kad Dievas nenori, jog mes būtumėme tokie, kaip Jis. Velnias apgavo Ievą bandydamas įrodyti, kad Dievas nuo žmogaus slepia kažką gera, kad Dievas esą nenori, jog žmogus tą gerą gautų. O velnias pasiūlė būdą, kaip tai gauti. Bet kaip gi elgėsi velnio suvilioti Adomas su Ieva? Jie, nors patys apsisprendę ir pasirinkę, neigė savo kaltę:

„{Dievas} jo klausė: „…Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?” Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau”. VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau”. Pradžios 3,8-13

Aplinkos ar kitų kaltinimas - tipinė ir nuodėminga mūsų reakcija. Vietoj to, kad pripažintume, apmąstytume ir kitą kart savo pasirinkimus grįstume Dievo žodžiais, įsakais ir pažadais. Momentas, kai mes nusisukame nuo Dievo ir pradedame kliautis tik savo jėgomis ir yra nuodėmė. Visa kita - klaidingi pasirinkimai, netinkami poelgiai - tai to nuodėmingo nusisukimo nuo Dievo pasekmės. Tikroji nuodėmė - noras gyventi be Dievo. Visi kiti dalykai yra nuodėmės vaisiai. Melas, fizinis, psichologinis, emocinis smurtas, grubumas, savo naudos siekimas, išnaudojimas - tai nuodėmės vaisiai. Mes turime prisiimti atsakomybę ne tik už poelgius, bet už svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą - gyventi su Dievu, ar atsitraukti, nusisukti nuo jo. Mes turime šalinti savo dvasinės ligos priežastis. O koks gi dvasinės ligos gydymo receptas? Galėtume pamėginti taip:

Pirmas žingsnis: pripažįstu, kad nesu Dievas, kad ne viskas priklauso nuo manęs.
Antras žingsnis: išpažįstu savo nuodėmę ir apmąstau bei suvokiu jos vaisius, jos pasekmes savo gyvenime.
Trečias žingsnis: tikiu ir pasitikiu Dievo meile.
Ketvirtas žingsnis: pavedu savo valią Dievui. Prisipildau Jo dvasia ir gyvenu pasitikėdamas Dievo vedimu, laikydamasis jo įsakymų.

P.S. Laukiu atsiliepimų ir pasidalinimų, kaip šis receptas veikia jūsų gyvenimuose…

Rodyk draugams

Klausimas - Ką Tavo tikėjime Dievas sako žmogui, kuris nori pagreitinti savo gyvenimą?

Na, įdomus klausimas. Net nežinau, ar aš jį teisingai suprantu.

Kodėl kyla noras greitinti gyvenimą. Ar dabartis yra per daug slegianti?

Nežinau ar Dievas vadovaujasi tokiu šūkiu Live fast, die young (Gyvenk greitai, mirk jaunas). Kaip tik, Dievas, įsakydamas mums vieną dieną per savaitę ilsėtis, ragina sulėtinti tempą. Skubėdami darome klaidas, tampame paviršutiniški.

Dievas sako nesirūpinkite rytojumi, jis pasirūpins savimi (Mato 6,33). Dievas ragina gyventi šia diena.

Ta,i kokie mes esame šiandien, nulems ir musu ateitį. Jei dabar skubame gyventi, tai kada liks laiko gyventi.

P.S

Šia tema siūlau pažiūrėti filmą Click. Tai komedija apie skubėjimą gyventi.

Rodyk draugams

Viskas prasidėjo Petrui paklausus Jėzaus Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. kas mums bus už tai? (Mato 19,29)
Ne vienas galvoja panašai, kaip apaštalas Petras. Jie (o gal geriau mes) stengiasi nenusidėti Dievui, laikytis visų Biblijos nurodymų, o tada ilgesingai klausti - kas man iš to? Dėl Dievo reikia atsisakyti tiek daug. Ar koks nors atlygis manęs laukia už tokią auką? Taip.
Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną vaikus, dirvas dėl manęs negaus šimteriopai ir paveldės amžiną gyvenimą (Mato 19,29).
Matai, Dievas nieko neprašo atiduoti vietoje to nepasiūlydamas kažko daugiau.
Tačiau ….
Po to tokio gražaus pažado Jėzus priduria Tačiau daugel pirmų bus paskutiniais, ir daugel paskutinių bus pirmais (19,30).
Tačiau …. (arba kitas vertimas bet) . Tai lyg sakyti Aš tave myliu, bet … . Tai išgirdus iškarto galvoje kyla mintis apie papildomas sąlygas, apie trukdžius gauti tai, kas yra žadama, siūloma. Kodėl viskas negali pasibaigti tašku, be jokių o bet tačiau?
Jėzus šiais žodžiais nebaigia pokalbio.
Tęsdamas, Jis pasako palyginimą apie vynuogyno darbuotojus, kurių vieni buvo pakviesti dirbti šeštą ryto, kiti devintą kiti dvyliktą, dar kiti trečią dienos. Galiausiai šeimininkas, matydamas, kad darbo yra labai daug dar nuėjo ir penktą vakaro į miesto aikštę, kad pasisamdyti daugiau darbininkų (Mato 20, 6)
Dienai pasibaigus (18.00 val.), pagal žydų įstatymą (Kunigų 19,13) darbininkai buvo pakviesti gauti užmokestį už savo darbą. Su pirmais darbininkais buvo sutarta, kad jie gaus po denarą už dienos darbą. Likusiems šeimininkas pažadėjo užmokėti tai, kas teisinga (Mato 20, 4)
Pirmiausia atlyginimą buvo nuspręsta išmokėti atėjusiems likus vienai valandai iki darbo dienos pabaigos. Jie gavo po denarą. Pakviesti pirmieji galvojo, kad gaus daugiau, nes dirbo dvylika valandų. Tačiau jie irgi gavo po denarą (20, 10)
Koks įžūlus darbo teisių pažeidimas. Kokia nelygybė, diskriminacija, neteisybė.
Visiems turėtų būti mokama pagal atliktą darbą. Samdinių nepasitenkinimas, atrodo, yra pagrįstas.
Tačiau šeimininkas primena, kad susitarimas buvo po denarą už dieną, o šiam paskutiniam noriu duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevaliai tvarkytis savo reikalų, kaip noriu? Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?! Taip paskutinieji bus pirmi ir pirmieji - paskutiniai (20,14-16).
Palyginimas atskleidžia, kokie, iš pirmo žvilgsnio, nesuprantami yra Dievo veikimo principai. Šiandieni, tokį šeimininką mes greičiausiai greitai paduotume į teismą ir išieškotume mums priklausančią atlyginimo dalį arba bent jau kovotume, kad valandą išdirbęs žmogus gautų atitinkamai už atliktą darbą.
Tačiau šiame palyginime šeimininkas nustato taisykles. Pagal jas visi gauna vienodą užmokestį. Tokios taisyklės labai džiugina vienus (paskutiniuosius ypatingai) ir labai piktina kitus (pirmuosius).
Žydų raštuose yra randamas panašus palyginimas apie vieną rabiną. Tiesa, šis palyginimas buvo išsakytas per jo laidotuves. Jis mirė sulaukęs 28 metų, tačiau jau buvo užsitarnavęs gerą vardą žmonių tarpe. Taigi, tame palyginime šis rabinas yra vaizduojamas kaip pakviestas darbuotis į vynuogyną. Jame jis išdirbo tik dvi valandas. Tačiau šeimininkas nusprendė duoti tokį pat atlyginimą, kaip ir tiems, kurie darbavosi jame visą dieną. Kaip ir Jėzaus palyginime, kiti darbininkai pasijuto nuskriausti. Į tokį kitų darbininkų murmėjimą šeimininkas atsakė Per dvi darbo valandas jis padarė tiek, kiek jūs per visą dieną.
Šiame žydų raštuose aprašytame palyginime teisingumas yra atstatytas. Kiekvienas gauna teisingą užmokestį pagal tai kiek jie dirbo.
Tačiau Jėzaus palyginimas kaip tik čia ir skiriasi nuo tradicinio supratimo apie Dievo santykį su žmonėmis.
Tradiciniame supratime akcentuojamas atliktas darbas ir teisingas užmokestis. Jėzaus palyginime - šeimininko malonė, gerumas.
Kokį pavojų numatė Jėzus, kad prie pažado pridūrė dar ir Tačiau?
Žmonės darbuotis Dievo vynuogyne gali būti pakviečiami skirtingu metu. Vieni darbuojasi visą gyvenimą, o kiti - ‚kelias dienas‘.
Mokiniai buvo pakviesti sekti Kristumi pirmieji (panašiai, kaip žydai, iš visų pasaulio tatų, buvo pakviesti pirmieji sekti Dievu). Po Jėzaus nužengimo į dangų, mokiniai karalystės evangeliją skelbė visam pasauliui. Skelbimo pasėkoje įtikėjo ne tik po pasaulį pasklidę žydai, bet ir pagonys. Petras buvo nusiųstas Dievo į Cezarėją, kur pakrikštijo šimtininką Kornelijų su visa jo šeimyna. Žydai krikščionys pradėjo nerimauti. Kodėl pagonys? Ar Dievas juos priima, kaip ir žydus? Tada Petras pasako savo samprotavimus apie tai, ką visa tai reiškia
Kai aš pradėjau kalbėti [Kornelijui ir jo šeimynai] Šventoji dvasia nužengė ant jų, kaip ir pradžioje yra atsitikę ir mums. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‚Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia‘. Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui”. Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad ir jie gyventų”(Apaštalų darbai 11,16-18).
Tačiau ne visiems išėjo prieiti panašių išvadų ir pasimokyti iš Jėzaus palyginimo.
Tiesiog galite perskaityti labai panašių įvykių aprašymus Biblijoje ir pastebėkite kokia žmogiškoji emocija yra pabrėžiama kiekviename iš jų Apaštalų darbai13,41-45; 17,1-5; 7,8.9; Skaičių knyga16,1-3 ir Psalmių 106,16
Visose šiose situacijose, žmonės liko nepatenkinti, kad kiti gavo palaimas, kurios, jų manymu, jiems neturėjo priklausyti. Kokia emocija nuolat yra pabrėžiama - pavydas.
Pyktis yra nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali pavydui atsispirti? Patarlių 27,4
Pavydas yra vienas iš bruožų, kuris mus daro labiausiai panašius į šėtoną ir kurio pasekmės yra pražūtingiausios Būtent pavydas sukėlė pirmą nesantaiką danguje, o nuolaidžiavimas jam žemėje atnešė neapsakomą blogį žmonėms… (Elena Vait Kova ir drąsa p. 105 (anglų kalba)
Kažkas yra pasakęs kas pavydėdami mes galime verkti su verkiančiais tačiau negalime džiaugtis su besidžiaugiančiais (Romiečiams 12,15). Pavydas yra baisi emocija. Ji atima gyvenimo džiaugsmą, griauna santykiu sir nužudė Jėzų (Mato 27,18). Ir visa tai yra dėl to, kad mes galvojame, kad esame nusipelnę daugiau, kad kitas nenusipelnė geriau.
Dievas visiems, kurie jį pasirinks duoda pažadą - amžiną gyvenimą (Romiečiams 2,7) arba Jei jis nepagilėjo nė savo Sūnaus, bet atidavę jį už mus visus, tai kaip gi jis ir visko nedovanotų su juo?! (Romiečiams 8,32)
Dievas negali vieniems duoti mažiau, o kitiems daugiau. Visi gauna vienodai - ar jūs įtikite būdamas 12 metų ar 81 metų.
Tačiau atkreipkite dėmesį į darbininkų nusistatymą - Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis nešusiais dienos ir kaitros naštą (20,13)
Dievas visiems rodo malonę vienodą. Tačiau Jėzus atskleidžia, kad pirmi pašaukti turi pavojų suklupti reikalaudami ypatingų privilegijų Juose esanti nuodėminga prigimtis gali jus pražudyti reikalaudama ypatingo dėmesio.
Visą diena dirbusieji jautėsi sunkiai dirbę ir negavę įvertinimo. Jie jautėsi, kad jų teisės yra paminamos, jie yra išnaudojami. Jie dirba sunkiai, o kiti gauna visas palaimas.
Pakviestieji paskutinėmis darbo valandomis džiaugėsi galimybe dirbti. Jie neturėjo darbo (dabar kriziniu laikotarpiu tai tapo labai aktualu. Žmonės džiaugiasi bet kokiu darbu). Jų širdys buvo dėkingos juos įdarbinusiam šeimininkui. Tuo tarpu pirmieji, virė savo nepasitenkinime
Jėzus šiuo palyginimu moko
• negalvoti apie tai, kas man iš to, kad aš seku Dievu. Jei taip galvosiu galiausiai susipyksiu su Dievu ir kitais žmonėmis.
• kad svarbiausia yra ne darbų kiekis, o dvasia, kuriais tie darbai yra atliekami.
Jėzus atskleidė pavojų galvoti apie atlyginimą už tai, kad pasirinkome gyventi su Dievu. Jei nuolat galvojame apie tai, kas mums bus iš to, kad mes sekame Dievu, žengiame labai slidžiu keliu.
Dievas pažadėjo mus palaiminti. Tačiau tarnaudami savo dėmesį sutelkime į palaimų davėją, o ne į Jo dovanas.

Rodyk draugams

Dalyvavau viename iš laidos “Valanda su Rūta” filmavime (jos vaizdo įrašą rodys gal kažkada sausio vidury). Laidos tema - ar verta tuoktis?  Kalbėta buvo apie santuokos įžadų prasmę. Nepasakosiu daugiau. Pamatysite patys. Tačiau man įstrigo vieno žmogaus (tikriausiai psichologo) komentaras apie tai, kad yra skirtingi šeimos modeliai. Atseit, krikščionys propaguoja vienokį (vyro ir moters santuoka), bet dabar jau yra daugiau šeimos modelių (suprask - tarp vyro ir vyro, motes ir moters, gyvenimas nesusituokus ir gal dar kokių yra). Anot jo, dabar, Ispanijoje populiarėja polišeimos modelis, kai vyras ir moteris myli (ir mylisi, žinoma) ir daugiau žmonių.

Kaip čia nepasirodžius netolerantišku, bet didesnės nesąmonės negirdėjau. Gali būti vienas iš šeimos modelių ir kai žmogus išteka už karvės, bet ar toks modelis yra priimtinas?

Polišeima yra dar vienas  nuo Dievo tolstančios visuomenės ženklas. Pasimeta žmogus ir jau nebežino, kas yra gerai ir kas ne.

Rodyk draugams