Pamokslai.lt

Ar kalėdų šventės (gruodžio 25 d.) yra pagoniška šventė, kurią perėmė ankstyviėji krikščionys?
Ateistai dažnai tyčiojasi iš krikščionių už tai, kad jie švenčia pagonišką šventę ir kai kurie krikščionys, dėl to, atsisako švęsti kalėdas. Kiti, ginčyjasi, kad nepaisant kalėdų kilmės, kalėdos yra puiki proga paliudyti apie Jėzų. Kas yra teisus?
Kad atsakytume į šį klausimą, mums reikia nusikelti į šiaurės Afriką trečiojo šimtmečio pabaigoje.
284-ais mūsų eros metais imperatoriumi tapo Diokletianas. Jam valdant ankstyvoji krikščionių bažnyčia buvo kaip niekada anksčiau žiauriai persekiojama. Daug krikščionių, tame tarpe ir bažnyčios vadovų, bijodami persekiojimų išsižadėjo savo tikėjimo. Po kurio laiko persekiojimai baigėsi. Krikščionys vėl grįžo prie ramaus ir saugaus gyvenimo. Tačiau liko viena problema - ar išsižadėjusiems tikėjimo gali būti suteikta teisė sugrįžti? Ar vadovams gali būti sugrąžintos jų pareigos?
Sekdama Išgelbėtojo pavyzdžiu, Bažnyčia pasakė ‚taip‘ ir suteikė jiems antrą galimybę.
Tačiau šiaurės Afrikoje kilo bažnytinis judėjimas, kuris atmetė šią mintį. Ten, krikščionys tikėjo, kad bažnyčia bus sutepta jei nusigręžusiems nuo tikėjimo bus leista sugrįžti. Jiems rūpėjo bažnyčios tyrumas ir siekė apsisaugotil nuo pagoniškos įtakos. Ši grupė žmonių buvo žinomi, kaip donatistai.
Kaip tai susiję su kalėdomis? Donatistai šventė Jėzaus gimimą gruodžio 25 dieną.
Ši grupė rūpestingai vengė bet ko, kas net iš toli priminė kompromisą su pasauliu ar užuominą į pagonybę, bet sekė senovine tradicija prisimentant Jėzaus gimimą tą pačią dieną, kurią dauguma krikščionių švenčia ir šiandien.
Taigi, iš kur žmonės paveldėjo idėją, kad kalėdų šventimas gruodžio 25 dieną turi pagoniškas šaknis?
Kai kurie sako, kad krikščionys pasiskolino šią dieną iš tų kurie šventė žiemos saulėgrįžą. Tačiau saulėgrįža, iš tiesų, yra keliomis dienomis anksčiau nei kalėdos. Kai kurie mano, kad tai yra dėl saturnalijos šventės, tačiau jos būdavo švenčiamos gruodžio 17- 23 dienomis.
Kiti sako, kad kalėdos atitinka saulės garbinimo Sol Invictus (Nenugalimos saulės) šventes, kurias 274-ais mūsų eros metais gruodžio 25 dieną įsteigė imperatorius Aurelianas. Tačiau, atidžiau patyrinėjus, ši diena nebuvo tradicinė saulės garbinimo diena. Dviejose Romos saulės šventyklose buvo švenčiamos iškilmės rugpjūčio 9 it 28 dienomis. Tačiau net ir šios šventės merdėjo Aureliano valdymo metais. Tuo metu jau augo naujas saulės dievo Mitros kultas.
Nors buvo ilgai manoma, kad Mitros garbinimas kilo Rytuose, dabar istorikai tiki, kad jis prasidėjo Romije. Šis kultas buvo sukurtas imeratoriaus biurokratų. Tačiau net ir Mitra neturėjo jokių švenčių saulėgrįžos ar lygiadienio metu (bent jau ateinančius šimtą metų).
Taigi, Aurelianas, kuris buvo priešiškai nusiteikęs prieš krikščionybę, pasirinko datą visiškai nesusietą su pagonišku saulės kultu ir ją įteisino. Kodėl? Kai kurie mano, kad jis bandė sukurti pagonišką alternatyvą kitai šventei tam, kad galėtų suvienyti imperiją. Ta kita šventė buvo Jėzaus gimimo šventė. Tačiau, nepaisant Aureliano įsakymo, nėra jokių įrodymų kad Sol Invictus diena buvo švenčiama gruodžio 25 dieną, bent jau iki 354/362 m.e. metų. O tai yra daug vėliau nei krikščioniška šventė švęsta Afrikoje ar kur nors kitur.
Tik 17-18 amžiuje šviečiamojo amžiaus mokslininkai pradėjo skleisti idėjas, kad krikščionys pasisavino šią švenę iš pagonių.
Tačiau ši mintis sukuria kitą problemą. Pagal evangelijose aprašytą Jėzaus gimiimą, mes žinome, kad greičiausiai Jis negimė gruodžio 25 dieną. Tad, kodėl bažnyia pasirinko šią dieną?
Atsakymas yra dvejopas - Jėzaus mirties diena ir žydų tradicija. Pirmiesiems krikščonims buvo labai svarbu švęsti Jėzaus mirties, laidojimo ir prisikėlimo šventę. Bažnyčia atidžiai bandė nustatyti šių įvykių laiką. Toks darbas buvo apsunkintas, nes reikėjo pasirinkti kuriuo, žydišku ar romėnišku, kalendoriumi vadovautis. Galiausiai vakarų ir Afrikos bažnyčios nusprendė kad Jėzus buvo nukryžiuotas kovo 25 dieną (Rytų bažnyčia pasirinko kitą datą, dėl to ir Jėzaus gimimo šventę švenčia kitu metu).
Ši data yra svarbi norint sužinoti jo gimimo dieną. Kodėl? Žydų tradicija teigia, kad pranašai mirdavo tą pačią dieną kaip ir gimdavo. Mums ši mintis gali pasirodyti keista, tačiau toks supratimas buvo priimtas ankstyvosios bažnyčios. Kadangi Jėzus nebuvo paprastas pranašas, Jo ‚gyvenimas‘ neprasdidėjo gimimo dieną. Jis prasidėjo angelui atnešus žinią Marijai. Štai kodėl ankstyvieji krikščionys kovo 25 dieną šventė angelo apreiškimą Marijai, kad ji įščiose nešioja kūdikį. Pridėkite devynis mėnesius ir jūs gausite Jėzaus gimimo dieną - gruodžio 25 dieną.
Šiandien mes žinome, kad Jėzus negimė per kalėdas, tačiau šią dieną bažnyčia pasirenka švęsti Jėzaus gimimą. Nors jie nežinojo tikslios Jėzaus gimimo dienos, ankstyvieji kriščionys, sekdami žydų tradicija, pasirinko konkrečią dieną kurią galėtų švęsti ir prisiminti Dievo meilę parodytą pasauliui.
Švęskit kalėdas ir nepamirškt, kokia jų yra tikroji prasmė. Tai Jėzaus gimtadienis.

Kaip tikinčiajam kalbėti apie seksą?
Kai rinkausi šiai temai pavadinimą, minčių buvo visokių - Seksas ir Dievas arba Seksas ir bažnyčia. Tačiau visi šie pavadinimai lyg ir padalina šią temą į dvi dalis, ją suskaldo.
Norėjosi vienybės.
Galiausai pasirinkau Sekso Dievas. Juk Dievas sukūrė seksą. Vadinasi šis intymumas yra dalis Jo.
Gyvūnai ar angelai?
Ar kada nors žiūrėjote Discovery kanalą ar kokį nors kitą kanalą apie gyvūnus? Ar teko matyti laidą apie gyvūnų poravimosi ypatumus?

Dar nei karto panašioje laidoje neteko girdėti kad mokslininkiai atskleistų, tarkim, krizę liūtų poroje, kai liūtė krieiptūsi į patiną liūtą - Žinai, aš noriu daugiau nei sekso arba Man trūksta bendrų pokalbių.
Greičiausiai jie tos krizės niekada ir neatskleis nes, kad ir kokį samoningumo lygį gyvūnai turėtų, jie nebuvo sukurti uždavinėti tokių klausimų.
Hebrajų Biblijoje yra rašoma, kad pradžioje Dievas sukūrė viską per septynias dienas. Pirmiausia jis sukūrė paukščius, jūros ir sausumos gyvūnus. O tik tada jis sukūrė žmogų. Tačiau šis kūrinys, žmogus, skyrėsi nuo viskų kitų žemės gyvūnų nes jis buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Gulbės, banginiai, šunys, arkliai, liūtai ir drabliai (ir kt.) nebuvo sukurti pagal Dievo atvaizdą. Vienintelis žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą.
Todėl tik žmogus gali apie santykius pasakyti tokius dalykus Man trūksta tavo prisilietimo, tu manęs nesupranti, man gera su tavim tiesiog būti, kaip mes galėtume kartu praleisti daugiau laiko.
Tačiau, kaip dažnai žmogus yra nustumiamas į tą patį lygį su visa žemės gyvūnija, tarytum viskas kas žmogus yra, tai tik krūva instinktų, organizme vykstančių cheminių procesų ir nieko daugiau. Kaip dažnai seksas tampa nieku daugiau, kaip tik savo instinktų patenkinimas.
Tačiau mes buvome sukurti kitokie, nei mums yra dažnai brukama. Argi nėra šiame gyenime kažko daugiau, nei vien tik instinktų tenkinimas - valgis, miegas, seksas, išlikimas?

Egzistuoja ir kitas kraštutinumas.
Krikščionybė buvo žinoma už tai, kad ragino savo pasekėjus visiškai ignoruoti kūniškumą. Nors čia greičiau ne krikščionybę dėl to reikia kaltinti, o kai kuriuos jos atstovus. Buvo mokoma, kad bet koks kūniškumas yra blogai. Ir, kaip reikia to tikėtis, labiausiai šioje vietoje nukentėjo seksas. Žmonėms buvo teigiama, kad bet koks viešas savo jausmų rodymas yra nepadorus. O seksas yra skirtas tik giminės pratesimui ir, gink dieve, jokiu būdu ne malonumi.
Iš žmonių buvo siekiama padaryt angelius, kuriems kūno rūpesčiai yra nesvarbūs.

Tačiau angelius ir žemės gyvunus Dieavas sukūrė pirmiausia. Tik po to, Dievas sukūrė žmogų. Žmogus nėra nei angelas nei paprastas gyvūnas. Jis buvo sukurtas pagal Dievo panašumą. Jo fiziniame kūne gyvena Dievo dvasia.
Vyras ir moteris
Dievas sukūrė vyrą ir moterį. Kalbėdamas apie jų santykį, Dievas pasakė Todėl jis paliks savo tėvą ir motiną, glausis vienas prie kito ir taps vienu kūnu.
Vyro ir moters santykių tikslas tapti viena.
Hebrajiškoje biblijoje yra naudojamas žodis Echad. Juo yra apibūdinama ši vienybė ir tai yra tas pats žodis, kuris yra naudojamas apibūdinti ir Dievą (Pakartoto Įstatymo 6,4).
Emociškai ir kūniškai mes siekiame vienybės su kitu žmogumi. Siekiame vienybės kuri egzistuoja tarp Dievo trejybės, kurios pavyzdžiu mes esame sukurti.
Todėl seksas tarp dviejų mylinčių žmonių, vyro ir moters, yra daugiau nei fizinė vienybė, nes siekiama ne tik fizinės bet ir dvasinės vienybės. Seksas yra dalis vyro ir moters augimo meilėje. Tai yra tik jų dviejų dovana vienas kitam.

Jie abu - žmogus ir jo žmona - buvo nuogi, tačiau nesigėdijo (Pradžios 2,25).

Mes trokštame tos vienybės su kitu žmogumi, kai santykiuose su juo galime būti tokie kokie esame ir vistiek būti mylimi.
Išvados
Šioje visuomenėje seksas nėra problema. Problema yra tai, ką mes siekiame juo pasiekti. Mes siekiame tos vienybės, kuriai buvome sukurti. Seksas tapo priemone jai pasiekti.
Tačiau tos vienybės su kitu žmogumi mes niekada nepasieksime, jie tai bus tik seksas.

Nekalbėsiu apie tai, kad dabar Velykas švenčiame kaip …. kaip pagonys negaliu paskayti, nes nei tikri krikščionys, nei tikri pagonys taip velykų nebešvenčia.

Noriu pasidalinti keleta minčių apie tai, kur siekia krikščioniškų Velkykų šaknys. Pirmiausia, tada jos net velykomis nesivadino. Jos vadinosi Praėjimo šventė. Ji buvo švenčiama prisimenant, kaip stebūklingai Dievas išgelbėjo žydus iš Egipto vergystės.

Dievas baudė Egipto gyventojus ir faraoną už tai, kad šis nenorėjo geruoju išleisti žydų. Dievas siuntė dešimt bausimių, kurių paskutinioji buvo skaudžiausia - turėjo mirti visi Egipto pirmagimiai. Tačiau šios bausmės buvo galima išvengti. Tereikėjo papjauti avinėlį ir patepti jo krauju savo namų staktas, kad naikinantis angelas pamatęs krauju pateptas staktas Praeitų pro šalį.

Dabar šiek tiek istorijos ir archelologijos:

Egiptiečiai tikėjo po mirtiniu gyvenimu. Visi, vergai ir turtingieji, statydavo savo namus iš tos pačios medžiagos - molio plytų. Tai simbolizavo laikinumą. Tačiau šventyklos ir kapai buvo statomi iš akmens, nes buvo tikėta, kad jais bus naudojamasi po mirties.

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogų sudaro penkios dalys. Jei viena iš jų išnyktų, tai žmogus amžiams nustotų egzistavęs.

• Kūnas - štai kodėl jie jį mumifikuodavo (kad po mirties būtų galima toliau gyventi).
• Šešėlis.
• Ka arba gyvybinė entergija.
• Ba arba žmogaus charakteris.
• Ir, žmogaus vardas.

Vardas buvo labai svarbus Egiptiečiams. Tai rodo ir tas faktas, kad po Hačepsut mirties buvo bandyta ištrinti jos vardą iš visų vietų, kur jis buvo minimas. Taip buvo stengtasi ištrinti ją ir iš po mirtinio gyvenimo.

Taigi, vardas. Grįžtant prie statybos įpatumų, vienintelė akmeninė dalis egiptiečio namuose, buvo durų staktos ant kurių šeiminikas užrašydavo savo vardą. Taip buvo tikimasi, kad suirus namui, vardas išliks amžiams, o tuo pačiu ir pomirtinio gyenimo viltis.

Žydai gyveno Egipte ir per 400 vergystės metų buvo perėmę ir jų gyvenimo įpročius.

Įdomu, kad Dievas liepia jų vardus patepti krauju. Tuo lyg ir Dievas bando žmonėms prodyti, kad ne vardo užrašymas akmenyje garantuos amžiną gyvenimą. Amžinybė yra tų, kurie pasitiki Dievu ir savo vardus patepa avinėlio krauju.

Tai buvo simbolis Jėzaus, kurs vadinamas Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Mūsų vardas išlieka amžiams ne todėl kad parašėme perkamiausią knygą, užauginome geriausią vaiką, pastatėme bažnyčią, pasodinome medį ar pavogėme miljoną litų (arba milijardą eurų) . Mūsų vardas (o su juo kartu ir visas gyenimas) išlieka amžiams jei patikime Jėzumi Kristumi ir sekame Juo.

Kaip tu bandai savo vardą įamžinti?

Dvasingumas dažniausiai suprantamas kaip kažkas priešinga materialiam, apčiuopiamam pasauliui. Vieniems dvasingas išgyvenimas gali būti anksti ryte vedžioti šunį, ar vakare stebėti saulėlydi. Kiti išgyvena gilų dvasinį sukrėtimą patyrę netektį, perskaitę knygą, ar klausydamiesi muzikos kūrinio. Dažnai girdime apie dvasingus namus ar tarpusavio santykius. Tačiau jei dvasingumas yra tik mūsų viduje vykstantys procesai, tai net ir didžiausi nusikaltėliai tokiais tapo dėka jų viduje vykusių procesų. Tokiu atveju dvasingas dar ne būtinai reiškia geras.

Tikrasis dvasingumas, dvasinės sveikata - yra rūpinimasis vidumi (emocine, psichine gerove) Dievo Dvasios įtakoje. Be Dievo Dvasios nėra tikro dvasinio gyvenimo. Dvasinė sveikta – tai vidinė harmonija, kai valia, mintys ir jausmai tarpusavyje dera. Bene labiausiai šią dermę išjudina mintys. Jos įtakoja mūsų poelgius, bei aplinkinio pasaulio vertinimą. Todėl Biblija pirmiausia ragina mus pakeisti savo mąstymą ir … ne pagal pasaulio pavyzdį.

Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula. Romiečiams 12,2

Blogis, kurio tiek daug matome, arba patys sukuriame, kyla iš žmogaus širdies. Nuodėmė yra dvasios liga. Taigi rūpindamiesi savo dvasiniu gyvenimu mes keičiame širdį, mąstymą ir savo charakterį. Jei reikia tik tiek, kodėl mes taip lėtai keičiamės? Gal todėl, kad darome tai savaip? Ne pagal Dievo planą? Kaip? Kaip mums pasikeisti?

Viešpats yra Dvasia. O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė. Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami,daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas. 2Kor.3,18

Mus keičia Dievo Dvasia ir mes keičiamės žiūrėdami į Dievą. Tačiau joks vidinis pasikeitimas neprasidės, kol mes nesuprasim ir nepripažinsim, kad esame silpni, bejėgiai pasikeisti savo jėgomis. Pirmasis Jėzaus palaiminimas žmogui skambėjo taip :

Palaiminti turintys ubago dvasią, jų yra dangaus karalystė (Mato 5,3).

Supratimas, kad aš be Dievo niekas - tai pirmas ir svarbiausias žingsnis. Be Jo nebus pasikeitimo mūsų dvasioje. Tikrasis dvasinis augimas ir sveika yra susijusi su gyvuoju Dievu. Kaip ir visi santykiai, jie pilni dinamikos, kasdieninio vystymosi.

Kaip kurti santykius su Dievu? Pradėti geriausiai nuo klausimo „Kodėl man to reikia?“ Mes turime suprasti, kodėl norime augti dvasioje, keistis. Tai turi būti mūsų vizija. Atsakius į klausimą kodėl? labai svarbi yra intencija, kuri neišvengiamai turėtų vesti prie priemonių. Jei mes turime viziją, postūmį, tai naudokime priemones tikslui pasiekti.

Vizija, Intencija, Priemones. Pagalvokite, ar jus turite šį VIP.

Mano, kaip tikinčiojo Biblijiniu Dievu Vizija – gyventi Dievo karalystėje. (Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia, kaip danguje taip ir žemėje.)

Intencija – tapti karalystės žmogumi (2Petro 1,4 ir Kol. 3,17)

Priemonės ….. apie jas norėčiau pakalbėti šiek tiek plačiau.

Kadangi nuodėmė skatina mus manyti, kad Dievas slepia nuo mūsų palaimas, mes pradedam galvoti, kad turime imti gyvenimą į savo rankas ir elgtis priešingai nei sako Dievas. Toks Kūrėjo įvaizdis ragina mus stumti Jį iš savo gyvenimų ir minčių, ir patiems atsisėsti savo gyvenimo sostuose.

Dvasine sveikata – kai augame Dievo pažinime ir savo mintis bei vaizdus keičiame Jo mintimis ir vaizdais. Todėl atėjęs Jėzus skelbė evangelija. Baigdamas gyvenimą Jis meldėsi Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jono 17,6 Jėzus apreiškė žmonėms Dievo tikrą charakterį. Pirmieji krikščionys suprato, kad Jėzaus mirtis buvo giliausias Dievo meiles žmogui apreiškimas. Skaitant Bibliją ir taip pažįstant savo Kūrėją keičiasi mūsų mąstymas. Dievo žodis mums žada suteikti išmintį, ramybę šviesą. Mes po truputį pradedame galvoti ir mąstyti kaip Dievas.

Kita dvasinės sveikatos, dvasinės praktikos priemonė – mąstymas apie Dievo įsakus ir įstatymus. Dovydas ne vienoje savo psalmių kalba apie tai, kaip jis nuolatos mintyse apmąsto Dievo žodį, jo pažadus, prisimena Jo darbus.

Jei prisimenate savo pirmą meilę, tai pastebėjote, kad labai sunku negalvoti apie savo mylimą žmogų. Mintys atrodo tik juo ir yra užpildytos. Tai meilė. Meilė yra mąstymas apie savo meilės objektą. Taip yra mūsų žmogiškuose santykiuose. Taip yra ir mūsų santykiuose su Dievu

Jėzus kalbėjo … kur tavo lobis, ten ir tavo širdis Mato 6,21

Krikščionis turi dar daug kitų dvasinės praktikos priemonių: maldą, pasninką, šlovinimą, tarnavimą ir kita. Prie jų dar sugrįšim. Pradėkime nuo Dievo žodžio skaitymo ir jo apmąstymo.

Šiandien viešoje erdvėje nebevartojamas žodis nuodėmė. Šis žodis yra apribojamas tik dainų, filmų pavadinimais (kaip Nuodėmių miestas arba Saldi nuodėmė), arba minimas kokiuose nors neapibrėžtuose poetiniuose pasisakymuose. Pasaulietinėje psichologijoje nerasime nuodėmės sąvokos. Psichoterapijoje nėra sprendžiamas žmogaus blogio problema. Dažnai galvojame, kad nuodėmė - tai nesėkmės, nepasisekimo sinonimas. Bet ar taip? Ir kodėl svarbu apie tai kalbėti? Todėl kad pokyčiai, gijimas prasideda tik tiksliai diagnozavus problemą, ligą.

Kaip žinoti, kas yra nuodėmė ir kas ne? Man atskaitos taškas yra Dievo žmogui duoti įstatymai. Kai planuoju savo dieną prisimindamas įstatymus ir apžvelgiu bei įvertinu nuveiktus darbus Dievo įstatymų šviesoje, jau galiu šį tą pasakyti, kokia buvo mano diena, kur aš nuodėmiavau, kur likau ištikimas savo vertybėms. Tačiau Biblijoje Dievo įsakams yra skirta visa knyga. Ar įmanoma išlikti teisima ir geram nuolatos, nesuklydus pasirinkimuose? Čia verta prisiminti Jėzų:

Vienas žmogus paklausė: „Mokytojau, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?” Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis - panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”. Mato 22,36-40

Šie Jėzaus žodžiai atskleidžia mums, kad kiekvieno iš mūsų „AŠ” nėra svarbiausia, kad Dievas ir meilė artimui svarbiau už „Aš”. O kaip tai man gali padėti gyventi geresnį gyvenimą? Aš ne vieną kartą skaičiau Bibliją, turiu teologijos mokslų bakalauro laipsnį, siekiu magistro, kasdien studijuoju Šventąjį raštą. Ko aš dar nežinau, kad kasdien, apžvelgdamas dieną, randu poelgių, kurie manęs nepuošia? Atsakymo radau Biblijoje, Apaštalo Pauliaus laiške Romos krikščionims.

„Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti - ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.” Romiečiams 7,18-20

Čia Paulius labai aiškiai nusako, kad mes žinome, kas yra gerai, bet neturime jėgų to padaryti. Tada mes bandome gauti jėgos geram iš netinkamų šaltinių. Pažiūrėkime į pavyzdžius visuomenėje: įmonių socialinę atsakomybę skatina mokesčių lengvatos arba rinkodara, labdara daroma dėl populiarumo ir norėjimo „gauti iš pasaulio, nes duodu jam”, pasiaukojimą skatina kaltės jausmas ir pan.. Nenuvertinu visų darančių gerų darbus. tik sakau, kad mes visi sergame nuodėmės liga. Mes jos neišmokstame. Mes su ja gimstame. Kaip sakė pranašas Jeremijas: „Širdis yra už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?”(Jeremijo 17,9)

Ši širdies liga, priklausomybė nuo vienokios ar kitokios nuodėmės - tai yra mūsų dvasinės ligos. O kaip dažnai šias dvasines ligas bandome spręsti apgindami savo savivertę ir savigarbą. Mes išoriniais dalykais bandome išspręsti vidines problemas. Taip nieko nebus. Mes turime pasikeisti dvasioje ir tą pakeitimą gali padaryti tik Dievas. Mes esame pasimetę ieškodami priežasčių visoms problemoms. O priežastis viena - nuodėmė lemia mūsų pasirinkimus. Hebrajų kalboje chata (nuodėmė) reiškia auka už nuodėmes, kaltė, nepataikyti į taikinį (nepataikyti į kelią). Taigi nusidedame mes kai neteisingai pasirenkame. Prisimenate nuo ko viskas prasidėjo?

„O žaltys …paklausė moterį: „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?” Moteris atsakė žalčiui: „Vaisius sodo medžių mes galime valgyti. Tik apie vaisių medžio sodo viduryje Dievas sakė: ‘Jūs nuo jo nevalgysite nei jo liesite, kad nemirtumėte!’” Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta”. (Pradžios 3,1-7)

Žmogaus nuopuolis prasidėjo nuo susigundymo, nuo susižavėjimo ir abejonės… Velnias negalėjo žmogaus priversti nusidėti. Jis turėjo sutikti savo valia. Bet kas būdamas sveiko proto, norėtų padaryti nuodėmę. Manau, kad niekas. Nebent jis būtų sužavėtas labai gundančiu dalyku. Velnias „pakišo” tą labai gundantį dalyką žmogui - „Jūs būsite lyg Dievas”. Ir Ieva „užkibo”. Štai jums ir atsakymas į klausimą, kas yra nuodėmė - tai noras būti dievu. Bet ar mes galime juo būti? Ne.

Ernest Kurtz savo knygoje apie Anoniminius Alkoholikus (AA) pavadino Not-God (Ne Dievas), nes, svarbiausias dalykas kurį priklausomybę turintis žmogus turi peržengti, yra giliai savo širdyje pripažinti, kad jis nėra Dievas. Jokios manipuliacijos, kuriomis pasižymi alkoholikai, nepadės nugalėti problemos šaknies. Alkoholikas privalo pripažinti savo asmeninį bejėgiškumą ir atsiduoti į Aukštesnės Jėgos rankas. AA įkūrėjai priėjo išvados, kad pirmiausia žmogus privalo nustoti vaidinti Dievą ir leisti Dievui būti jo gyvenimo Dievu, o tai reiškia kasdieninį, ar net kas akimirksninį atsidavimą Dievui.

Taigi, pirmas žingsnis, lipant iš nuodėmės - tai priimti ir pripažint Dievą. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė yra išminties pradžia ir Šventojo pažinimas yra įžvalga.” (Patarlių 9,10) Be Dievo nėra tikro pažinimo ir išminties. Bet kodėl XXI a. žmogui sunku pripažinti Dievo viršumą? Gal dėl dar vienos velnio melagingos minties, kad Dievas nenori, jog mes būtumėme tokie, kaip Jis. Velnias apgavo Ievą bandydamas įrodyti, kad Dievas nuo žmogaus slepia kažką gera, kad Dievas esą nenori, jog žmogus tą gerą gautų. O velnias pasiūlė būdą, kaip tai gauti. Bet kaip gi elgėsi velnio suvilioti Adomas su Ieva? Jie, nors patys apsisprendę ir pasirinkę, neigė savo kaltę:

„{Dievas} jo klausė: „…Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?” Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau”. VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?” Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau”. Pradžios 3,8-13

Aplinkos ar kitų kaltinimas - tipinė ir nuodėminga mūsų reakcija. Vietoj to, kad pripažintume, apmąstytume ir kitą kart savo pasirinkimus grįstume Dievo žodžiais, įsakais ir pažadais. Momentas, kai mes nusisukame nuo Dievo ir pradedame kliautis tik savo jėgomis ir yra nuodėmė. Visa kita - klaidingi pasirinkimai, netinkami poelgiai - tai to nuodėmingo nusisukimo nuo Dievo pasekmės. Tikroji nuodėmė - noras gyventi be Dievo. Visi kiti dalykai yra nuodėmės vaisiai. Melas, fizinis, psichologinis, emocinis smurtas, grubumas, savo naudos siekimas, išnaudojimas - tai nuodėmės vaisiai. Mes turime prisiimti atsakomybę ne tik už poelgius, bet už svarbiausią savo gyvenimo pasirinkimą - gyventi su Dievu, ar atsitraukti, nusisukti nuo jo. Mes turime šalinti savo dvasinės ligos priežastis. O koks gi dvasinės ligos gydymo receptas? Galėtume pamėginti taip:

Pirmas žingsnis: pripažįstu, kad nesu Dievas, kad ne viskas priklauso nuo manęs.
Antras žingsnis: išpažįstu savo nuodėmę ir apmąstau bei suvokiu jos vaisius, jos pasekmes savo gyvenime.
Trečias žingsnis: tikiu ir pasitikiu Dievo meile.
Ketvirtas žingsnis: pavedu savo valią Dievui. Prisipildau Jo dvasia ir gyvenu pasitikėdamas Dievo vedimu, laikydamasis jo įsakymų.

P.S. Laukiu atsiliepimų ir pasidalinimų, kaip šis receptas veikia jūsų gyvenimuose…