Pamokslai.lt

Viskas prasidėjo Petrui paklausus Jėzaus Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. kas mums bus už tai? (Mato 19,29)
Ne vienas galvoja panašai, kaip apaštalas Petras. Jie (o gal geriau mes) stengiasi nenusidėti Dievui, laikytis visų Biblijos nurodymų, o tada ilgesingai klausti - kas man iš to? Dėl Dievo reikia atsisakyti tiek daug. Ar koks nors atlygis manęs laukia už tokią auką? Taip.
Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną vaikus, dirvas dėl manęs negaus šimteriopai ir paveldės amžiną gyvenimą (Mato 19,29).
Matai, Dievas nieko neprašo atiduoti vietoje to nepasiūlydamas kažko daugiau.
Tačiau ….
Po to tokio gražaus pažado Jėzus priduria Tačiau daugel pirmų bus paskutiniais, ir daugel paskutinių bus pirmais (19,30).
Tačiau …. (arba kitas vertimas bet) . Tai lyg sakyti Aš tave myliu, bet … . Tai išgirdus iškarto galvoje kyla mintis apie papildomas sąlygas, apie trukdžius gauti tai, kas yra žadama, siūloma. Kodėl viskas negali pasibaigti tašku, be jokių o bet tačiau?
Jėzus šiais žodžiais nebaigia pokalbio.
Tęsdamas, Jis pasako palyginimą apie vynuogyno darbuotojus, kurių vieni buvo pakviesti dirbti šeštą ryto, kiti devintą kiti dvyliktą, dar kiti trečią dienos. Galiausiai šeimininkas, matydamas, kad darbo yra labai daug dar nuėjo ir penktą vakaro į miesto aikštę, kad pasisamdyti daugiau darbininkų (Mato 20, 6)
Dienai pasibaigus (18.00 val.), pagal žydų įstatymą (Kunigų 19,13) darbininkai buvo pakviesti gauti užmokestį už savo darbą. Su pirmais darbininkais buvo sutarta, kad jie gaus po denarą už dienos darbą. Likusiems šeimininkas pažadėjo užmokėti tai, kas teisinga (Mato 20, 4)
Pirmiausia atlyginimą buvo nuspręsta išmokėti atėjusiems likus vienai valandai iki darbo dienos pabaigos. Jie gavo po denarą. Pakviesti pirmieji galvojo, kad gaus daugiau, nes dirbo dvylika valandų. Tačiau jie irgi gavo po denarą (20, 10)
Koks įžūlus darbo teisių pažeidimas. Kokia nelygybė, diskriminacija, neteisybė.
Visiems turėtų būti mokama pagal atliktą darbą. Samdinių nepasitenkinimas, atrodo, yra pagrįstas.
Tačiau šeimininkas primena, kad susitarimas buvo po denarą už dieną, o šiam paskutiniam noriu duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevaliai tvarkytis savo reikalų, kaip noriu? Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?! Taip paskutinieji bus pirmi ir pirmieji - paskutiniai (20,14-16).
Palyginimas atskleidžia, kokie, iš pirmo žvilgsnio, nesuprantami yra Dievo veikimo principai. Šiandieni, tokį šeimininką mes greičiausiai greitai paduotume į teismą ir išieškotume mums priklausančią atlyginimo dalį arba bent jau kovotume, kad valandą išdirbęs žmogus gautų atitinkamai už atliktą darbą.
Tačiau šiame palyginime šeimininkas nustato taisykles. Pagal jas visi gauna vienodą užmokestį. Tokios taisyklės labai džiugina vienus (paskutiniuosius ypatingai) ir labai piktina kitus (pirmuosius).
Žydų raštuose yra randamas panašus palyginimas apie vieną rabiną. Tiesa, šis palyginimas buvo išsakytas per jo laidotuves. Jis mirė sulaukęs 28 metų, tačiau jau buvo užsitarnavęs gerą vardą žmonių tarpe. Taigi, tame palyginime šis rabinas yra vaizduojamas kaip pakviestas darbuotis į vynuogyną. Jame jis išdirbo tik dvi valandas. Tačiau šeimininkas nusprendė duoti tokį pat atlyginimą, kaip ir tiems, kurie darbavosi jame visą dieną. Kaip ir Jėzaus palyginime, kiti darbininkai pasijuto nuskriausti. Į tokį kitų darbininkų murmėjimą šeimininkas atsakė Per dvi darbo valandas jis padarė tiek, kiek jūs per visą dieną.
Šiame žydų raštuose aprašytame palyginime teisingumas yra atstatytas. Kiekvienas gauna teisingą užmokestį pagal tai kiek jie dirbo.
Tačiau Jėzaus palyginimas kaip tik čia ir skiriasi nuo tradicinio supratimo apie Dievo santykį su žmonėmis.
Tradiciniame supratime akcentuojamas atliktas darbas ir teisingas užmokestis. Jėzaus palyginime - šeimininko malonė, gerumas.
Kokį pavojų numatė Jėzus, kad prie pažado pridūrė dar ir Tačiau?
Žmonės darbuotis Dievo vynuogyne gali būti pakviečiami skirtingu metu. Vieni darbuojasi visą gyvenimą, o kiti - ‚kelias dienas‘.
Mokiniai buvo pakviesti sekti Kristumi pirmieji (panašiai, kaip žydai, iš visų pasaulio tatų, buvo pakviesti pirmieji sekti Dievu). Po Jėzaus nužengimo į dangų, mokiniai karalystės evangeliją skelbė visam pasauliui. Skelbimo pasėkoje įtikėjo ne tik po pasaulį pasklidę žydai, bet ir pagonys. Petras buvo nusiųstas Dievo į Cezarėją, kur pakrikštijo šimtininką Kornelijų su visa jo šeimyna. Žydai krikščionys pradėjo nerimauti. Kodėl pagonys? Ar Dievas juos priima, kaip ir žydus? Tada Petras pasako savo samprotavimus apie tai, ką visa tai reiškia
Kai aš pradėjau kalbėti [Kornelijui ir jo šeimynai] Šventoji dvasia nužengė ant jų, kaip ir pradžioje yra atsitikę ir mums. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‚Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia‘. Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui”. Tai išgirdę, jie nusiramino ir ėmė šlovinti Dievą, sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad ir jie gyventų”(Apaštalų darbai 11,16-18).
Tačiau ne visiems išėjo prieiti panašių išvadų ir pasimokyti iš Jėzaus palyginimo.
Tiesiog galite perskaityti labai panašių įvykių aprašymus Biblijoje ir pastebėkite kokia žmogiškoji emocija yra pabrėžiama kiekviename iš jų Apaštalų darbai13,41-45; 17,1-5; 7,8.9; Skaičių knyga16,1-3 ir Psalmių 106,16
Visose šiose situacijose, žmonės liko nepatenkinti, kad kiti gavo palaimas, kurios, jų manymu, jiems neturėjo priklausyti. Kokia emocija nuolat yra pabrėžiama - pavydas.
Pyktis yra nuožmus, įtūžis nenugalimas, bet kas gali pavydui atsispirti? Patarlių 27,4
Pavydas yra vienas iš bruožų, kuris mus daro labiausiai panašius į šėtoną ir kurio pasekmės yra pražūtingiausios Būtent pavydas sukėlė pirmą nesantaiką danguje, o nuolaidžiavimas jam žemėje atnešė neapsakomą blogį žmonėms… (Elena Vait Kova ir drąsa p. 105 (anglų kalba)
Kažkas yra pasakęs kas pavydėdami mes galime verkti su verkiančiais tačiau negalime džiaugtis su besidžiaugiančiais (Romiečiams 12,15). Pavydas yra baisi emocija. Ji atima gyvenimo džiaugsmą, griauna santykiu sir nužudė Jėzų (Mato 27,18). Ir visa tai yra dėl to, kad mes galvojame, kad esame nusipelnę daugiau, kad kitas nenusipelnė geriau.
Dievas visiems, kurie jį pasirinks duoda pažadą - amžiną gyvenimą (Romiečiams 2,7) arba Jei jis nepagilėjo nė savo Sūnaus, bet atidavę jį už mus visus, tai kaip gi jis ir visko nedovanotų su juo?! (Romiečiams 8,32)
Dievas negali vieniems duoti mažiau, o kitiems daugiau. Visi gauna vienodai - ar jūs įtikite būdamas 12 metų ar 81 metų.
Tačiau atkreipkite dėmesį į darbininkų nusistatymą - Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis nešusiais dienos ir kaitros naštą (20,13)
Dievas visiems rodo malonę vienodą. Tačiau Jėzus atskleidžia, kad pirmi pašaukti turi pavojų suklupti reikalaudami ypatingų privilegijų Juose esanti nuodėminga prigimtis gali jus pražudyti reikalaudama ypatingo dėmesio.
Visą diena dirbusieji jautėsi sunkiai dirbę ir negavę įvertinimo. Jie jautėsi, kad jų teisės yra paminamos, jie yra išnaudojami. Jie dirba sunkiai, o kiti gauna visas palaimas.
Pakviestieji paskutinėmis darbo valandomis džiaugėsi galimybe dirbti. Jie neturėjo darbo (dabar kriziniu laikotarpiu tai tapo labai aktualu. Žmonės džiaugiasi bet kokiu darbu). Jų širdys buvo dėkingos juos įdarbinusiam šeimininkui. Tuo tarpu pirmieji, virė savo nepasitenkinime
Jėzus šiuo palyginimu moko
• negalvoti apie tai, kas man iš to, kad aš seku Dievu. Jei taip galvosiu galiausiai susipyksiu su Dievu ir kitais žmonėmis.
• kad svarbiausia yra ne darbų kiekis, o dvasia, kuriais tie darbai yra atliekami.
Jėzus atskleidė pavojų galvoti apie atlyginimą už tai, kad pasirinkome gyventi su Dievu. Jei nuolat galvojame apie tai, kas mums bus iš to, kad mes sekame Dievu, žengiame labai slidžiu keliu.
Dievas pažadėjo mus palaiminti. Tačiau tarnaudami savo dėmesį sutelkime į palaimų davėją, o ne į Jo dovanas.

Rodyk draugams

„Prieš du metus apie šią datą [2012] per savaitę aš gaudavau po laišką,“ – sako NASA mokslininkas David Morrison, kuris turi savo internetinį puslapį Ask an Astrobiologist. “Dabar aš tokių laiškų per dieną gaunu dešimtis. Du paaugliai parašė, kad nenori pamatyti pasaulio pabaigos ir svarsto baigti savo gyvenimus savižudybe.“

Ar verta žudytis?

Ką apie pasaulio pabaigą sako Biblija?

Lyg tyčia, Jėzaus mokiniai irgi kažkada uždavė panašų klausimą

Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus. O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“.  Kai jis atsisėdo Alyvų kalne, priėjo vieni mokiniai ir klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mato 24,1-3)

Atkreipkite dėmesį, kad pasaulio pabaiga yra siejama su Jėzaus atėjimu. Daugelis teorijų ir juo labiau filmų apie galimą pasaulio pabaigą iš viso išstumia Dievą iš ekrano. Dievas yra minimas tik priežodžiuose arba paliekamas, kaip nebylus ir tolimas stebėtojas. Biblija, priešingai, apie Dievą kalba, kaip apie aktyviai dalyvaujantį žmonijos istorijoje, ir, šiuo atveju, jos istorijos kulminacijoje.

Koks yra Jėzaus atsakymas?

⁴ Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. ⁵ Daug kas ateis su mano vardu ir sakys: ‘Aš Mesijas!’, ir daugelį suklaidins. ⁶ Girdėsite apie karus ir karų gandus. Žiūrėkite, kad neišsigąstumėte, nes reikia, kad visa tai įvyktų. ⁷ Bet tai dar ne galas. Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Vietomis bus badmečių ir žemės drebėjimų. ⁸ Tačiau visa tai – tik kentėjimų pradžia.

⁹ Paskui jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami. ¹⁰ Daugelis nupuls, ims vieni kitus išdavinėti ir vieni kitų nekęsti. ¹¹ Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. ¹² Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. ¹³ O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. ¹⁴ Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas.

Pabaiga ateis, kai Dievo tikslai šioje žemėje busi įgyvendinti – Dievo evangelija bus paskelbta visame pasaulyje.

Kokia bus ta pabaiga?

²⁶ „Tad jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose!’, – neikite, ‘Štai jis namų gilumoje!’, – netikėkite. ²⁷ Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu

Pabaiga bus visiems matoma. Ar tai reiškia, kad prieš Jėzaus atėjimą nebus jokių kataklizmų.

Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.(Luko 21,25-27)

Vadinasi, pasaulio pabaiga ateis, kai Evangelija bus paskelbta visame pasaulyje, tačiau prieš ateinant Jėzui žemė ir dangaus galybės bus išjudinti.

O kaip dėl tikslios pasaulio pabaigos datos?

Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. ³³ Taip pat, visa tai išvydę, žinokite, jog jis arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, iki visa tai įvyks. ³⁵ Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.  Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas. Mato 24,32-36

Biblijos mokymas aiškus:

1. Pasaulis baigsis, kai Jėzus sugrįš antrą kartą

2. Jėzaus atėjimas bus visiems matomas

3. Tos dienos niekas nežino

4. …………………………… (įrašyk savo pastebėjimusJ )

Daug svarbiau už tikslios datos nustatinėjimą ar žinojimą, kas bus ateityje, yra mano asmeninio likimo klausimas.

Ar aš turiu ateitį?

Ar žmonija turi ateitį?

Apreiškimų knyga kalba apie žmonijos istoriją ir kaip ji baigsis. Apreiškimų 20,12 (ar skaičiai nieko neprimena?)

Ir pamačiau numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose, pagal jų darbus. Jūra atidavė savo numirėlius, o mirtis ir mirusiųjų pasaulis atidavė savuosius. Ir kiekvienas buvo teisiamas pagal darbus. Pati mirtis ir mirusiųjų pasaulis buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis – ugnies ežeras. Kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, tas buvo įmestas į ugnies ežerą.

Pasaulio pabaiga tikrai ateina, tačiau ja niekas nesibaigia. Tie, kas bus įrašyti į gyvenimo knygą, turi ateitį.

Filme 2012 reikėjo nusipirkti bilietą, kuris kainavo 1 mlrd. (gal dolerių ar eurų, nepamenu) Tiek kainavo bilietas į ateitį.

Mums tiek nereikia. Reikia pasirūpinti, kad mūsų vardai būtų įrašyti toje knygoje. Jei kieno vardo nėra toje knygoje – toks žmogus neturi ateities.

Kartą pas Jėzų atėjo vienas turtuolis ir paklausė Ką gera aš turiu daryti šiandien, kad turėčiau rytojų ateityje? (Mato. 19,17).

Jis visai pamiršo tai, kas vyko prieš jam užduodant šį klausimą. Pas Jėzų ėjo ne tik suaugę, bet ir vaikai. Mokiniams tai nepatiko bet Jėzus juo sudraudė Leiskite mažutėliams ir nedrauskite jiems ateiti pas mus, nes tokių yra dangaus karalystė (Mato 19, 15).

Ar girdite, ką Jėzus sako? Manau, kad ne veltui Matas šiuos du epizoduos, apie vaikus ir turtingą jaunuolį, sugretina. Jėzus sako, kad nieko nereikia daryti, kad dangaus karalystė, rojus, amžinybė būtų tavo. Ji jau priklauso mums. Reikia tik ateiti pas Jėzų, kaip tai darė vaikai. Žinoma, tai irgi yra kažkoks veiksmas, darbas. Tačiau kalbant Jėzaus ir turtuolio pokalbio kontekste, darbas yra mūsų geri darbai. Nereikia daryti jokių gerų darbų, kad gautum amžinybę. Reikia tik patikėti ir ateiti pas Jėzų.

Jėzus sako, kad vaikams priklauso dangaus karalystė. O turtuolis sako, ką aš turiu daryti, kad įgyčiau dangaus karalystę. Štai šioje vietoje susiduria dvi amžinos priešininkės. Mes visi esame Dievo vaikai (Galatams 4,6.7). Mums nereikia nieko daryti, kad Dievas būtų mūsų Tėvas ir kad mes gautume paveldą.

Na ir kas ….

Mūsų vardai įrašomi ir saugiai saugomi gyvenimo knygoje jei patikime Dievu ir priimame Jį į savo gyvenimą. Neprisiriškime prie šio pasaulio laikinų dalykų ir kaip vaikai ateikime pas Jį. Patikėkime Jo tėviška globa. Priimkime ir dalinkimės iš Jo gauta meile ir ramybe.

Rodyk draugams

Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, ar ne, - reiškia atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Visa kita - ar pasaulis trimatis, ar esama devynių ar dvylikos proto kategorijų - ne tokie svarbūs dalykai… Taip rašė Albertas Kamiu (Sizifo mitas).
Jūs jau atsakėte į šį klausimą?
Aš atsakiau …
Žinoma, ne be kitų pagalbos.
Man padėjo karalius Saliamonas.
Norite pasimokyti iš tikrai išmintingo ir sėkmingo žmogaus. Saliamonas yra tas žmogus. Jis pasiekė visko, apie ką galima svajoti.
Politikoje jis elgėsi išmintingai ir jam sekėsi.
Statybų verslas klestėjo.
Kūrybinio įkvėpimo stoka nesiskundė. Jis sudėjo tris tūkstančius patarlių, o jo dainų buvo tūkstantis ir penkios. (1Karalių 5,12)
Pasaulio ‚grietinėlės‘ (ir ne tik) tarpe turėjo išmintingiausio žmogaus pasaulyje reputaciją.
Pinigėlių irgi netrūko - Per metus Saliamono atlyginimas buvo 666 talentai aukso (neskaitant pajamų iš verslo). Šiandieniniais masteliais kalbant, karaliaus metinės pajamos buvo (pagal 2009 Rugpjūčio mėnesio aukso kainą) 709 050 240 USD.
O kur dar auksiniai indai, aristokratiškos tarnų manieros, didelė šeimyna (700 žmonų ir 300 sugulovių) ir panašūs ‚sėkmingų‘ žmonių malonumai. Jei gyventų mūsų dienomis jis jau galėtų pradėti rašyti savo autobiografinę knygą, bei knygą apie ‚septynis sėkmingo gyvenimo principus‘.
Tačiau priešingai, jis parašė knyga apie …. tuštybę.
Paskaitykite ją. Tai Mokytojo knyga Biblijoje.
Apžvelgęs visus savo pasiekimus, įgytą išmintį ir pažinimą, išgyventus kūniškus pasitenkinimus jis pasakė savo įsimintiną frazę Viskas yra tik rūkas ir vėjų vaikymas (tuštybių tuštybė) (Mokytojo 1).
Nejaugi visame šiame klestėjime nerado prasmės?
Ne.
Kodėl?
Todėl kad jos ten nėra!
Apaštalas Paulius kalba panašiai, kaip ir karalius Saliamonas
Jei kalbėčiau angelų ir žmonių kalbomis … būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą … būčiau niekas.
Jei turėčiau tikį tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti … būčiau niekas.
Jei išdalinčiau vargšams visą savo turtą … nieko nelaimėčiau.
Jei atiduočiau savo kūną sudegint … nieko nelaimėčiau. (1Korintiečiams 13)
Žinoma, akį rėžiančiuos daugtaškiuose turi kažkas būti. Tai padariau specialiai, kad atkreipti dėmesį į tai, koks gyvenimas yra beprasmis kai jame lieka tik darbai (net ir geri), žinojimas, galia ir tiesiog kasdienybė.
Dabar daugtaškių vietoje įdėkite tai kas buvo išimta bet neturėčiau meilės.
Vis tik yra kažkas dėl ko yra verta gyventi (ir gal ne mirti). Tai - meilė.
Ne mūsų darbai yra prasmingi, o kažkas kita. Meilė. Ar jūs gavote tą meilę? Ar jūs gyvenate savo gyvenimus pilni tos meilės? Ši meilė yra svarbiausia.
Taigi, gyvenimo prasmė yra patirti tą meilę, augti joje.
Mūsų humanistinėje visuomenėje žmonės siekia įvairiausių tikslų, galvodami, kad taip jie ras gyvenimo prasmę. Kai kurie šių tikslų - karjera, turtai, geri santykiai, seksas, pasilinksminimai, gerų darbų darymas ir t.t. Dauguma pripažįsta, kad ir pasiekus savo užsibrėžtų tikslų, praturtėjus, turint gerus santykius, ir, atrodo, linksmai leidžiant laiką įvairiuose vakarėliuose, jie vis tiek giliai savo viduje jaučia tuštumą - ir atrodo, kas jos niekas negali užpildyti.
Tą tuštumą gali užpildyti - meilė. O ją galima rasti tik atsivėrus savo Kūrėjui.
Dovydas rašė:
Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume yra džiaugsmo pilnatvė, tavo dešinėje rankoje amžina linksmybė. (Psalmė 16,11)
Ir dar …
Sukūręs Adomą ir Ievą, Dievas tarė: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius! Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams. (Pradžios 2,26-28)
Žmogui buvo pavesta žemė, kad jis ją išmintingai valdytų.
Gyvenimo prasmės klausime labai svarbi seka. Viskas gali pasirodyti labai reikalinga ir prasminga. Vis tik svarbiausia yra Dievo pažinimas. Jei gyvenime nėra viltie, ramybės, nesijaučiu Dievo mylimas, tada niekas neturi prasmės.
Pažinus tokią meilę atraskime ir savo pašaukimą - savo gyvenime ir aplinkoje atspindėti savo Kūrėją.

Rodyk draugams

„Vien tik saulė ir jokio lietaus žemę paverčia dykuma“ – sako arabų patarlė. Ar galėčiau
ją perfrazuodamas manyti, jog vien sėkmės paverstų mano gyvenimą bergždžiu? Jog
be nuopuolių, išbandymų, sunkumų nebręsčiau, tapčiau lėkštu ir bergždžiu?

Asmenį ir dvasinį augimą lydi tam tikras skausmas arba auka. Manau, jog tada mes būname arčiausiai Dievo.

Psalmė 23,4 rašoma: „Nors ir eičiau pertamsiausią slėnį, nebijosiu jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane.“

Ką Dovydas turi omenyje šioje psalmėje kalbėdamas apie tamsiausią slėnį? Ar Izraelyje esantį taip vadinamą „mirties slėnį“ - gilų ir siaurą tarpeklį, kurį saulė trumpam apšviečia tik būdama viršum jo? Gali būti, kad Dovydui teko pro šį slėnį vesti avis arba karius… Bet greičiausiai šis realiai egzistuojantis tamsus slėnis Dovydui primena gyvenimo sunkumus, negandas, kantrybės išbandymus…. Per tokius „slėnius“ tenka pereiti kiekvienam žmogui. Yra tekę ir man. Norėčiau pasidalinti savo mintimis, kurios gali padėti mums kuo ramiau išbūti sunkumus, rasti išeitis iš sudėtingiausių situacijų.

1. Slėniai yra neišvengiami

Bus ir tamsių dienų. Nereikia jų laukti, bet galime jų tikėtis. Mes arba ką tik išėjome iš tokio slėnio, arba dabar esame jame, arba einame tiesiai į jį. Po kiekvienos viršukalnės seka slėnis. Apie tikį gyvenimą mus perspėjo Jėzus: Pasaulyje jūsų laukia sunkumai. Jono 16,33

Nenusilpninkime savęs kalbomis jeigu tai įvyks. Verčiau stiprėkime galvodami kaip elgsimės, kada tai
įvyks.

2. Slėniai yra nenuspėjami

Sunkumų mes neplanuojame. Jie visada yra netikėti. Ar kam nors nuleido padangą tinkamu metu? Negalime suplanuoti tokių akimirkų. Ar pastebėjote, kaip greitai gera diena gali tapti griūties pradžia? Užtenka daktaro diagnozės, akimirkos neatidumo, vieno skambučio….

Nelaimė vejasi nelaimę … kaip mat sunaikintos mano palapinės, akimirksniu – mano pastogės.

Jeremijo 4,20

3. Slėnių neišvengia nei vienas

Nei vienas nėra apsaugotas nuo išbandymų, skausmo, širdgėlos. Biblija moko, kad liūdesį patiria kiekvienas.

[Jis] juk siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų Mato 5,45.

Venkime klausti Kodėl aš? Verčiau klauskime Kodėl ne aš? atsakydami pamatysime, už kiek
daug galime padėkoti Dievui. O ištikus bėdai klauskime „ Kaip man tai išgyventi?“.

4. Slėniai yra laikini

Net ir pats tamsiausias gyvenimo slėnis turi pabaigą. Slėnis nėra kažkas kur mes pasiliekame visą gyvenimą. Jie yra tai, per ką mes einame. Kai atsiduriame slėnyje galvojame, kad išeities nėra, tačiau taip kalba baimė ir neviltis. Kiekvienas slėnis turi savo pabaigą.

Tuomet jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. 1Petro 1,6

Dievas pažada siųsti mums pagalbą deramu metu ir išvesti mus į šviesias dienas. Negana to, Dievas
pažada suteikti Juo pasitikintiems amžinybę, kurioje nebus jokių slėnių.

5. Slėniai turi paskirtį

Dievas turi planą vesdamas mus per slėnį.

… reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už
pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos. 1Petro 1,6.7

Mes galime eiti per finansinius, tarpusavio santykių, emocinius slėnius. Jie patikrina mūsų gyvenimo pagrindus, tikėjimą. Kai mums viskas sekasi, net nesusimąstome apie Dievą, apie gyvenimo prasmę, apie savo santykius. Eidami per tamsų slėnį mes išmokstame atsiklaupti ant kelių, matyti ne tik save….

Dievui mūsų charakteriai rūpi daugiau nei mūsų patogumas. Jis nori auginti mus, kol tapsime mylinčiais, gerais žmonėmis. Sėkmė ir gerovė kartais yra laikina, tačiau charakterio savybės išsinešime į amžinybę. Dievas nori, kad savo charakteriu būtume panašūs į Jėzų. Ar Jėzus buvo apsaugotas nuo kančios, vienatvės, nusivylimo? Kodėl turėtumėte būti apsaugoti mes?

Taigi, ką daryti, kai einame per tamsius slėnius?

Dovydas sako: „Nebijosiu pikta, nes tu su manimi, tavo lazda ir tavo ramstis – jie padrąsins mane“.

Daugiau apie tai – netrukus.

Rodyk draugams

Suskaldę atomą, fizikai pamatė, kad yra kvarkai. Bet tada paaiškėjo, kad galima ir kvarką suskalyti.
Dabar jau yra žinoma iki 350 subatominių dalelių – fotonai, leptonai, mezonai, barionai. Tai kvantinės fizikos sritis. Visos šios dalelės yra tiesiog energijos sankaupos.

Kai pradedame gilintis į subatominį lygį, dalykai pasidaro dar keistesni. Pastebėta, kad kvarkai gali keliauti iš vienos vietos į kitą nenukeliaudami atstumo. Buvo pastebėta, kad tas pats kvarkas gali vienu
metu atsirasti dviejuose skirtingose vietose. 1997 buvo atrastas egzotinis mezonas, kuris atsirado skundės dalį ir vėl dingo. Niekas nežino iš kur jis atėjo ir kur jis dingo. Leptonai (subatominės dalelės), yra randami tik bendruomenėse po du ar tris. Mokslininkai jų buvimą žino, tik negali paaiškinti kodėl jie egzistuoja po du ar tris.

Ir štai, tie genialūs fizikai tiesiog guščioja pečiais ir negali paaiškinti kai kurių tokių keistų dalykų.

Taip Niutono dėsniais paremta fizika, kur A + B lygu C jau nebegali paaiškinti visų šių keistumų. O kvantinė fizika tik atskleidžia visatos sudėtingumą ir nebesiūlo jokio paprasto atsakymo paaiškinančio visatos sandarą. Geriausia, ką mokslininkai gali pasakyti, kad visatos pamatas yra kažkokia energijos darna, santykis, kurios mes negalime kontroliuoti. Kai kurie mokslininkai pradeda užsiminti apie kažkokią jėgą, gal Dievą, kurs palaiko ir suvaldo visą šią energiją. Labai dažnai tie subatominės kvantinės fizikos mokslininkai pradeda skambėti, kaip senovės žydų poetai.

Vieni mokslininkai bandė aiškinti keistumus visatoje, o kiti - keistenybes subatominiame lygmenyje. Ir daugelį metų buvo siekiama surasti vieningą teorija, kuri paaiškintų viską (‚Visko teorija‘). Galiausiai
mokslininkai nedrąsiai pradeda kalbėti, kad ši teorija pagaliau yra surasta. Ji vadinasi – stygų teorija (string theory).
Pasak šios teorijos, visata yra sudaryta iš mažų dalelių, kurios yra lyg maži siūlai. Jie tokie maži, kad jei atomą padidintume iki saulės sistemos dydžio tai viena siūlelis būtų medžio dydžio.

Tie siūleliai (arba stygos) yra vibruojantys energijos šaltiniai. Šie energijos siūlai gali egzistuoti tik jei yra, dabar mokslininkai mano, vienuolika matavimų. Pasirodo problema nėra visatos dydis ar subatominių dalelių mažumas. Viską galėtų paaiškinti skirtingi realybės matavimai.

Įsivaizduokite dviejų matavimų (ilgis ir plotis) pasaulį (mūsų pasaulis yra trijų matavimų, plius laikas). Jei paprasčiau, įsivaizduokite rašomą lentą. Ant jos nupieškime stačiakampį ir apskritimą. Šiame matavime šios dvi geometrinės figūros negali būti kartu. Jos gali būti arba stačiakampis arba apskritimas. Pridėkime trečią matavimą (aukštį). Ir staiga, tai kas buvo neįmanoma dviejuose matavimuose tampa įmanoma trijų matavimų pasaulyje. Jei rankoje laikytumėte šiaudą, tai iš priekio jis atrodytų, kaip apskritimas, o iš šono – kaip stačiakampis Kiek kraujo (religijoje taip pat. Pvz.: mokslas ar religija; laisva valia ar predestinicija; Dievas teisingas ar mylintis) buvo pralieta diskutuojant ar tai yra stačiakampis ar tai yra apskritimas. Vietoje to, kad kalbėtume tema „arba tas, arba tas“, jei pažiūrėtume viską iš kito taško, gal būt viskas baigtųsi pokalbiu „ir tas, ir tas“

Devynioliktame amžiuje Edwin Abbot mokytojas ir teologas aprašė dviejų matavimų šalį, kurioje buvo įkalinti žmonės. Koks būtų jų gyvenimas, jei juos stebėtume mes, gyvenantys trijuose matavimuose? Tą žemė jis pavadino Flatland (lyguma). Ko mes iš jų galėtume pasimokyti? Ką mes pagalvotume gyvendami toje lygumoje jei susidurtume su kažkuo iš trijų matavimų? Kaip mes interpretuotume trečią matavimą jei viskas ką turėtume tik aukštis ir plotis.

Jei aš per jų pasaulį ‚perleisčiau‘ savo žiedą. Ką jie pagalvotų? Vieni sakytų, kad matė taškelius ir brūkšnelius. Kiti iškeltų teoriją, kad ten buvo žiedas. Jie bandytų įrodinėti savo, dviejų matavimų pasaulio dėsniais. Teigiantysis, kad matė žiedą susidurtų su didžiausiais sunkumais. Jis turėtų pasitikėti savo nuojauta, intuicija. Taip būtų atskleistos dvi, visiškai skirtingos pasaulėžiūros. Vieni tiesiog grįš prie to
ką žino, lygumos. Tai yra visa, ką mes turime ir galime įrodyti. Ir jų pasaulėžiūra yra gana įtikinanti, nes jis turi visus įrodymus, kaip priešingybė tam, kuris gali remtis tik tuo, ką jaučia, ko negali moksliškai įrodyti.

Arba jei aš pridėčiau savo ranką prie jų pasaulio, plokštumos. Ji nebūtų matoma dvimačiame pasaulyje, bet būtų gal jaučiama. Įrodymų nebūtų, bet vienas gal sakytų ‚Ar jauti?‘. Kitas sakytų, kad nieko nejaučia ir laikas baigti tas nesąmones. O kas jei aš ryžčiausi savo ranką „įdėti‘į tą pasaulį. Ten pasirodytų penki apskritimai. Vieni pasakytų, kad čia yra tik apskritimai ir nieko daugiau, o kiti – iškeltų teoriją apie ‚Mindaugo ranką‘. Ir šiuo atveju tie, kurie atrodo logiški ir racionalūs ir galvotų, jog yra teisūs iš tiesų klystų su visais savo įrodymais. O tie, kas atrodė kaip besivadovaujantys tuščiais dalykais – būtų teisūs. Tokioje visuomenėje yra aiškios ribos, kurių peržengti negalima. Ir yra jaučiama priešprieša, konfliktas tarp tų, kurie sako, kad šis pasaulis yra visa, ką mes turime, ir tų, kurie sako, kad yra kažkas daugiau.

Visa žmonijos istorija yra pilna tos priešpriešos, kai apšviesti žmonės sakė, kad tai ką mes matome ir jaučiame, nėra viskas. Yra kažkas daugiau. Daug kraujo buvo pralieta bandant apginti savo realybės
supratimą. Jėzus buvo nukryžiuotas dėl to. Kas jį nukryžiavo? Tuometinis pasaulis buvo valdomas imperijos, kuri save pateikė, kaip galutinę realybę. Imperatorius yra dievas. Klaupkitės prieš jį. Jis yra mūsų gelbėtojas. Ir tada, kažkokioje žydų provincijoje ateina jaunas rabinas ir pradeda pamokslauti apie
Dievo karalystę. Jis žiūri į šio pasaulio galinguosius įkalintus šioje lygumoje ir sako, kad yra kažkas
daugiau.

Mes esame įkalinti laike. Negalime nusikelti į ateitį ar grįžti į praeitį. O kas jei yra kažkas, kuris nėra įkalintas viename laiko matavime? Kas jei yra kažkas kuris žiūrėtų į šį ‚šiaudelį‘ (kuris yra lyg mūsų gyvenimo simbolis) ir galėtų jį apžiūrėti iš visų pusių. Kai ši knyga (Biblija) buvo rašoma, žydai gyveno tokioje kultūroje, kur kitų tautų dievai, kaip ir žmonės buvo įkalinti laike. Tačiau tuo metu Dievas pasirodo kerdžiui vardu Mozė ir sako ‚Moze, noriu kad tu išvaduotum mano žmones iš Egipto‘. Mozė paklausė: ‚O kuo tu vardu? Ką man pasakyti, kas mane siuntė?‘ ir Dievas pasakė: ‚Mano vardas ‚Aš Esu‘‘. (Žydų
rabinai diskutuoja dėl tikslaus šio vardo vertimo. Vieni sako, kad jis gali būti verčiamas – ‚Aš visada buvau, esu ir būsiu‘. Kiti sako, kad jis yra per daug sudėtingas ir reiškia gryną, nesutapta, nepadalintą buvimą. Lyg Dievas sakytų, kad Jis nėra įkalintas laike ar erdvėja, kaip mes, žmonės.)

Tuometiniai dievai visi turėjo kūnus ir žmonės buvo prisistatę stabų, kad galėtų, kažkaip įsivaizduoti Dievą. Tačiau Dievas yra ir Dvasia. Ir negali būti įkalintas fiziniame pasaulyje ar laike.

Tuo metu tai buvo labai radikalios mintys. Tuometiniame pasaulyje niekas nebuvo dar nieko panašaus pasiūlęs. Nuostabiausia yra tai, kada šis Dievas nusprendžia veikti žmogaus istorijoje. Jis sukuria šį
pasaulį. Pradžios knygos antrame skyriuje sakoma, kad šis Dievas įkvepia savo dvasios žmogui.

Ir štai mes turime Dievą, kuris yra dvasia, o kitoje pusėje yra vien tik fizinį pasaulį (šviesa, dangus, vanduo, gyvūnai, medžiai). Kiekvienas dalykas fizinėje kūryboje yra sudėtingesnis už ankstesnį. Viskas
kūryboje yra viena (materija) arba kita (dvasia). Tik vienintelis žmogus yra sukuriamas iš dulkių (materijos) ir jam įkvepiama dvasia. Jis yra ir kūnas ir dvasia (lyg tas ‚šiaudelis‘).

Tau nepatinka dvasiniai dalykai? Per vėlu. Tu esi taip sukurtas?

Hebrajų kalboje nėra žodžio dvasingas? Jei Jėzaus paklaustum, kaip tavo dvasinis gyvenimas, Jis nesupratų apie ką tu kalbi. Mes esame kūnas ir dvasia. Viskas ką mes darome, mes darome, kaip kūnas ir dvasia. Pirmieji, krikščionys kalbėjo, visa ką darote darykite iš širdies, kaip Jėzui.

Dažnai mes Dievą įkaliname laike (pamaldos, mišios ir pan.), pastate (bažnyčioje ar kitur). Tačiau Dievas yra visur. Dievo veikimas neapsiriboja pastatais ar nustatytu laiku. Su Juo galima susitikti visur. Tik ar mūsų akys tai pastebi?

Grįžkime prie poemos apie kūrimą. Viskas buvo sukurta per septynias dienas. Ketvirta diena vyra savaitės vidurys. Kas tada buvo sukurta. Saulė, mėnulis ir žvaigždės. Kam jie yra reikalingi? Tam, kad pažymėtų dienas ir mes galėtume sekti dienas. Kodėl tie šviesuliai nebuvo sukurti pačią pirmą dieną? Manau ir tam yra prasmė.

Kam buvo rašoma ši poema? Žydams. Kur jie tuo metu buvo? Jie 400 metų vergavo Egipte, kol Dievas jų neišvadavo. Ką jie veikė Egipte? Jie darė plytas iš molio. Taip egiptiečiai vergų prakaitų pastatė savo miestus.
Egipte tavo vertė buvo matuojama, kiek plytų tu padarai. Jie dirbo septynias dienas per savaitę. Tačiau Dievas jos išvaduoja ir pradeda mokyti, ką reiškia būti žmogumi. Tavo vertė neateina iš to ką tu darai. Tavo vertė ateina iš to, kad esi atpirktas Dievo vaikas. Viena diena (septintoji) savaitėje mums primena, kad mes neesame mašinos. Dar daugiau nei ši savaitinė šventė, Dievas žydams paliko dar ir septynias metines šventes, kurios turėjo jiems priminti, kad yra kažkas daugiau nei tik darbas.

Kai žydų sukūrimo aprašymas buvo užrašytas, tuometinėje visuomenėje buvo dar viena populiari kūrybos istorija. Ji mokė, kad kūryba yra konflikto pasekmė. Dievai pykosi ir kariavo. Iš to konflikto atsirado mūsų pasaulis. Šioje poemoje kalbama apie sukūrimą, tačiau mes nebuvome sukurti iš konflikto. Dievas mus sukūrė, nes tai Jo prigimtyje. Jis sukuria žmogų ir sako, jam, kad jis eitu ir kurtų ir dalintųsi ta kuriamąja
galia su savo Kūrėju. Mes esame pasekmė Dieviškos kūrybos.

Mes esame skurti pagal Dievą atvaizdą. Kurkime ir tada sekdami Jo pavyzdžiu ilsėkimės septintąją diena skirkime laiko būti su Kūrėju ir kitais žmonėmis.

Kvailys sako širdyje, nėra Dievo (Ps. 14,1). Dievo atmetimas nėra proto produktas. Tai širdies būsena. Mes galime tyrinėti visatą, atomus ir pasakyti, kad šiame pasaulyje nėra nieko daugiau nei ši materijos. Arba galima pamatyti viso to grožį ir pamatyti Dievo pėdsakus.

Mes rasime tai ko mes norime.

Jėzus atėjo skelbdamas apie Dievo karalystę, kitą realybę. Tik klausimas yra ar mūsų akys yra atvertos, kad tai matytume. Sustokime, kad ko nors nepraleistume. Tegul mūsų širdies akys būna atvertos. Ir kad mes pamatytume, kad esame neišvengiamai dvasingi.

Rodyk draugams