Pamokslai.lt

Suskaldę atomą, fizikai pamatė, kad yra kvarkai. Bet tada paaiškėjo, kad galima ir kvarką suskalyti.
Dabar jau yra žinoma iki 350 subatominių dalelių – fotonai, leptonai, mezonai, barionai. Tai kvantinės fizikos sritis. Visos šios dalelės yra tiesiog energijos sankaupos.

Kai pradedame gilintis į subatominį lygį, dalykai pasidaro dar keistesni. Pastebėta, kad kvarkai gali keliauti iš vienos vietos į kitą nenukeliaudami atstumo. Buvo pastebėta, kad tas pats kvarkas gali vienu
metu atsirasti dviejuose skirtingose vietose. 1997 buvo atrastas egzotinis mezonas, kuris atsirado skundės dalį ir vėl dingo. Niekas nežino iš kur jis atėjo ir kur jis dingo. Leptonai (subatominės dalelės), yra randami tik bendruomenėse po du ar tris. Mokslininkai jų buvimą žino, tik negali paaiškinti kodėl jie egzistuoja po du ar tris.

Ir štai, tie genialūs fizikai tiesiog guščioja pečiais ir negali paaiškinti kai kurių tokių keistų dalykų.

Taip Niutono dėsniais paremta fizika, kur A + B lygu C jau nebegali paaiškinti visų šių keistumų. O kvantinė fizika tik atskleidžia visatos sudėtingumą ir nebesiūlo jokio paprasto atsakymo paaiškinančio visatos sandarą. Geriausia, ką mokslininkai gali pasakyti, kad visatos pamatas yra kažkokia energijos darna, santykis, kurios mes negalime kontroliuoti. Kai kurie mokslininkai pradeda užsiminti apie kažkokią jėgą, gal Dievą, kurs palaiko ir suvaldo visą šią energiją. Labai dažnai tie subatominės kvantinės fizikos mokslininkai pradeda skambėti, kaip senovės žydų poetai.

Vieni mokslininkai bandė aiškinti keistumus visatoje, o kiti - keistenybes subatominiame lygmenyje. Ir daugelį metų buvo siekiama surasti vieningą teorija, kuri paaiškintų viską (‚Visko teorija‘). Galiausiai
mokslininkai nedrąsiai pradeda kalbėti, kad ši teorija pagaliau yra surasta. Ji vadinasi – stygų teorija (string theory).
Pasak šios teorijos, visata yra sudaryta iš mažų dalelių, kurios yra lyg maži siūlai. Jie tokie maži, kad jei atomą padidintume iki saulės sistemos dydžio tai viena siūlelis būtų medžio dydžio.

Tie siūleliai (arba stygos) yra vibruojantys energijos šaltiniai. Šie energijos siūlai gali egzistuoti tik jei yra, dabar mokslininkai mano, vienuolika matavimų. Pasirodo problema nėra visatos dydis ar subatominių dalelių mažumas. Viską galėtų paaiškinti skirtingi realybės matavimai.

Įsivaizduokite dviejų matavimų (ilgis ir plotis) pasaulį (mūsų pasaulis yra trijų matavimų, plius laikas). Jei paprasčiau, įsivaizduokite rašomą lentą. Ant jos nupieškime stačiakampį ir apskritimą. Šiame matavime šios dvi geometrinės figūros negali būti kartu. Jos gali būti arba stačiakampis arba apskritimas. Pridėkime trečią matavimą (aukštį). Ir staiga, tai kas buvo neįmanoma dviejuose matavimuose tampa įmanoma trijų matavimų pasaulyje. Jei rankoje laikytumėte šiaudą, tai iš priekio jis atrodytų, kaip apskritimas, o iš šono – kaip stačiakampis Kiek kraujo (religijoje taip pat. Pvz.: mokslas ar religija; laisva valia ar predestinicija; Dievas teisingas ar mylintis) buvo pralieta diskutuojant ar tai yra stačiakampis ar tai yra apskritimas. Vietoje to, kad kalbėtume tema „arba tas, arba tas“, jei pažiūrėtume viską iš kito taško, gal būt viskas baigtųsi pokalbiu „ir tas, ir tas“

Devynioliktame amžiuje Edwin Abbot mokytojas ir teologas aprašė dviejų matavimų šalį, kurioje buvo įkalinti žmonės. Koks būtų jų gyvenimas, jei juos stebėtume mes, gyvenantys trijuose matavimuose? Tą žemė jis pavadino Flatland (lyguma). Ko mes iš jų galėtume pasimokyti? Ką mes pagalvotume gyvendami toje lygumoje jei susidurtume su kažkuo iš trijų matavimų? Kaip mes interpretuotume trečią matavimą jei viskas ką turėtume tik aukštis ir plotis.

Jei aš per jų pasaulį ‚perleisčiau‘ savo žiedą. Ką jie pagalvotų? Vieni sakytų, kad matė taškelius ir brūkšnelius. Kiti iškeltų teoriją, kad ten buvo žiedas. Jie bandytų įrodinėti savo, dviejų matavimų pasaulio dėsniais. Teigiantysis, kad matė žiedą susidurtų su didžiausiais sunkumais. Jis turėtų pasitikėti savo nuojauta, intuicija. Taip būtų atskleistos dvi, visiškai skirtingos pasaulėžiūros. Vieni tiesiog grįš prie to
ką žino, lygumos. Tai yra visa, ką mes turime ir galime įrodyti. Ir jų pasaulėžiūra yra gana įtikinanti, nes jis turi visus įrodymus, kaip priešingybė tam, kuris gali remtis tik tuo, ką jaučia, ko negali moksliškai įrodyti.

Arba jei aš pridėčiau savo ranką prie jų pasaulio, plokštumos. Ji nebūtų matoma dvimačiame pasaulyje, bet būtų gal jaučiama. Įrodymų nebūtų, bet vienas gal sakytų ‚Ar jauti?‘. Kitas sakytų, kad nieko nejaučia ir laikas baigti tas nesąmones. O kas jei aš ryžčiausi savo ranką „įdėti‘į tą pasaulį. Ten pasirodytų penki apskritimai. Vieni pasakytų, kad čia yra tik apskritimai ir nieko daugiau, o kiti – iškeltų teoriją apie ‚Mindaugo ranką‘. Ir šiuo atveju tie, kurie atrodo logiški ir racionalūs ir galvotų, jog yra teisūs iš tiesų klystų su visais savo įrodymais. O tie, kas atrodė kaip besivadovaujantys tuščiais dalykais – būtų teisūs. Tokioje visuomenėje yra aiškios ribos, kurių peržengti negalima. Ir yra jaučiama priešprieša, konfliktas tarp tų, kurie sako, kad šis pasaulis yra visa, ką mes turime, ir tų, kurie sako, kad yra kažkas daugiau.

Visa žmonijos istorija yra pilna tos priešpriešos, kai apšviesti žmonės sakė, kad tai ką mes matome ir jaučiame, nėra viskas. Yra kažkas daugiau. Daug kraujo buvo pralieta bandant apginti savo realybės
supratimą. Jėzus buvo nukryžiuotas dėl to. Kas jį nukryžiavo? Tuometinis pasaulis buvo valdomas imperijos, kuri save pateikė, kaip galutinę realybę. Imperatorius yra dievas. Klaupkitės prieš jį. Jis yra mūsų gelbėtojas. Ir tada, kažkokioje žydų provincijoje ateina jaunas rabinas ir pradeda pamokslauti apie
Dievo karalystę. Jis žiūri į šio pasaulio galinguosius įkalintus šioje lygumoje ir sako, kad yra kažkas
daugiau.

Mes esame įkalinti laike. Negalime nusikelti į ateitį ar grįžti į praeitį. O kas jei yra kažkas, kuris nėra įkalintas viename laiko matavime? Kas jei yra kažkas kuris žiūrėtų į šį ‚šiaudelį‘ (kuris yra lyg mūsų gyvenimo simbolis) ir galėtų jį apžiūrėti iš visų pusių. Kai ši knyga (Biblija) buvo rašoma, žydai gyveno tokioje kultūroje, kur kitų tautų dievai, kaip ir žmonės buvo įkalinti laike. Tačiau tuo metu Dievas pasirodo kerdžiui vardu Mozė ir sako ‚Moze, noriu kad tu išvaduotum mano žmones iš Egipto‘. Mozė paklausė: ‚O kuo tu vardu? Ką man pasakyti, kas mane siuntė?‘ ir Dievas pasakė: ‚Mano vardas ‚Aš Esu‘‘. (Žydų
rabinai diskutuoja dėl tikslaus šio vardo vertimo. Vieni sako, kad jis gali būti verčiamas – ‚Aš visada buvau, esu ir būsiu‘. Kiti sako, kad jis yra per daug sudėtingas ir reiškia gryną, nesutapta, nepadalintą buvimą. Lyg Dievas sakytų, kad Jis nėra įkalintas laike ar erdvėja, kaip mes, žmonės.)

Tuometiniai dievai visi turėjo kūnus ir žmonės buvo prisistatę stabų, kad galėtų, kažkaip įsivaizduoti Dievą. Tačiau Dievas yra ir Dvasia. Ir negali būti įkalintas fiziniame pasaulyje ar laike.

Tuo metu tai buvo labai radikalios mintys. Tuometiniame pasaulyje niekas nebuvo dar nieko panašaus pasiūlęs. Nuostabiausia yra tai, kada šis Dievas nusprendžia veikti žmogaus istorijoje. Jis sukuria šį
pasaulį. Pradžios knygos antrame skyriuje sakoma, kad šis Dievas įkvepia savo dvasios žmogui.

Ir štai mes turime Dievą, kuris yra dvasia, o kitoje pusėje yra vien tik fizinį pasaulį (šviesa, dangus, vanduo, gyvūnai, medžiai). Kiekvienas dalykas fizinėje kūryboje yra sudėtingesnis už ankstesnį. Viskas
kūryboje yra viena (materija) arba kita (dvasia). Tik vienintelis žmogus yra sukuriamas iš dulkių (materijos) ir jam įkvepiama dvasia. Jis yra ir kūnas ir dvasia (lyg tas ‚šiaudelis‘).

Tau nepatinka dvasiniai dalykai? Per vėlu. Tu esi taip sukurtas?

Hebrajų kalboje nėra žodžio dvasingas? Jei Jėzaus paklaustum, kaip tavo dvasinis gyvenimas, Jis nesupratų apie ką tu kalbi. Mes esame kūnas ir dvasia. Viskas ką mes darome, mes darome, kaip kūnas ir dvasia. Pirmieji, krikščionys kalbėjo, visa ką darote darykite iš širdies, kaip Jėzui.

Dažnai mes Dievą įkaliname laike (pamaldos, mišios ir pan.), pastate (bažnyčioje ar kitur). Tačiau Dievas yra visur. Dievo veikimas neapsiriboja pastatais ar nustatytu laiku. Su Juo galima susitikti visur. Tik ar mūsų akys tai pastebi?

Grįžkime prie poemos apie kūrimą. Viskas buvo sukurta per septynias dienas. Ketvirta diena vyra savaitės vidurys. Kas tada buvo sukurta. Saulė, mėnulis ir žvaigždės. Kam jie yra reikalingi? Tam, kad pažymėtų dienas ir mes galėtume sekti dienas. Kodėl tie šviesuliai nebuvo sukurti pačią pirmą dieną? Manau ir tam yra prasmė.

Kam buvo rašoma ši poema? Žydams. Kur jie tuo metu buvo? Jie 400 metų vergavo Egipte, kol Dievas jų neišvadavo. Ką jie veikė Egipte? Jie darė plytas iš molio. Taip egiptiečiai vergų prakaitų pastatė savo miestus.
Egipte tavo vertė buvo matuojama, kiek plytų tu padarai. Jie dirbo septynias dienas per savaitę. Tačiau Dievas jos išvaduoja ir pradeda mokyti, ką reiškia būti žmogumi. Tavo vertė neateina iš to ką tu darai. Tavo vertė ateina iš to, kad esi atpirktas Dievo vaikas. Viena diena (septintoji) savaitėje mums primena, kad mes neesame mašinos. Dar daugiau nei ši savaitinė šventė, Dievas žydams paliko dar ir septynias metines šventes, kurios turėjo jiems priminti, kad yra kažkas daugiau nei tik darbas.

Kai žydų sukūrimo aprašymas buvo užrašytas, tuometinėje visuomenėje buvo dar viena populiari kūrybos istorija. Ji mokė, kad kūryba yra konflikto pasekmė. Dievai pykosi ir kariavo. Iš to konflikto atsirado mūsų pasaulis. Šioje poemoje kalbama apie sukūrimą, tačiau mes nebuvome sukurti iš konflikto. Dievas mus sukūrė, nes tai Jo prigimtyje. Jis sukuria žmogų ir sako, jam, kad jis eitu ir kurtų ir dalintųsi ta kuriamąja
galia su savo Kūrėju. Mes esame pasekmė Dieviškos kūrybos.

Mes esame skurti pagal Dievą atvaizdą. Kurkime ir tada sekdami Jo pavyzdžiu ilsėkimės septintąją diena skirkime laiko būti su Kūrėju ir kitais žmonėmis.

Kvailys sako širdyje, nėra Dievo (Ps. 14,1). Dievo atmetimas nėra proto produktas. Tai širdies būsena. Mes galime tyrinėti visatą, atomus ir pasakyti, kad šiame pasaulyje nėra nieko daugiau nei ši materijos. Arba galima pamatyti viso to grožį ir pamatyti Dievo pėdsakus.

Mes rasime tai ko mes norime.

Jėzus atėjo skelbdamas apie Dievo karalystę, kitą realybę. Tik klausimas yra ar mūsų akys yra atvertos, kad tai matytume. Sustokime, kad ko nors nepraleistume. Tegul mūsų širdies akys būna atvertos. Ir kad mes pamatytume, kad esame neišvengiamai dvasingi.

Rodyk draugams

1. Šviesa ir tamsa

7. Septintoji diena

Pirmomis trimis dienomis Dievas atskiria (dominuoja žodis atskyrė). Sekančiomis dienomis jis užpildo tai, kam paruošė vietą.

Mes to gal ir nepastebime, bet hebrajų kalboje šis pasakojimas apie sukūrimą yra poema. Ir ši poema turi savotišką ritmą – Dievas tarė; tai ir įvyko; Dievas matė, kad tai yra gera; buvo vakaras ir išaušo rytas;

Tačiau septintoji diena iškrenta iš konteksto. Ji neturi visų šių sudėtinių dalių ir tarytum neturi pabaigos.

Šis skyrius prasideda Dievo kūrybą ir baigiasi besiilsinčiu Dievu. Atrodo, kad visas šis pasakojimas eina iš chaoso į tobulą ramybę ir poilsį. Čia kalbama apie kuriantį ir besiilsintį Dievą, bei žmogų, kuris yra lygi ir visos žemiškos kūrinijos kulminacija. Tarp kuriančio ir besiilsinčio Dievo yra ši visa milžiniška kūrinija.

Kūrinija yra milžiniška. Mokslininkai sako, kad visatoje yra apie 100 000 000 000 galaktikų/ kiekviena tiek turi saulių/ mūsų galaktika turi tiek juodųjų skylių.

Galaktikos skrieja nežmonišku. Andromedos galaktika skrieja 300km/s greičiu (ir tai ne pats didžiausias greitis). Vien Paukščių tako galaktikos skersmuo yra 50 000 šviesmečių. O kur dar neutroninės žvaigždės, kurios sukasi milžinišku greičiu aplink savo ašį (iki 650 kartų per sekundę), ir juodosios skylės, kurių masė ir gravitacija yra tokia didelė, kad net šviesa negali iš jų ištrūkti.

Šviesa pasiekia tave tuo pačiu laiku, nepriklausomai nuo to, kaip greitai mes nuo jos tolstame. (pavyzdys su bėgimu nuo mašinos). Ji nepaklūsta jokiems iki šiol žinomiems dėsniams. Tai pastebėjo Enšteinas. Šis
mokslininkas apvertė fizikos mokslą aukštyn kojoms ir metė iššūkį Niutono dėsniais paremtam visatos supratimui. Pasirodo, kad visata nėra statiška. Visata nėra tokia jau stabili ir nuspėjama, kaip tai buvo manoma anksčiau. A plius B ne visada lygu C.

Šviesą gauname iš saulės. Iš saulės gauname ir 99% procentų visos energijos. Nuo Saulės žemė yra nutolusi apie 150 mil. kilometrų. Jei būtume šiek tiek arčiau, ar šiek tiek toliau. Gyvybei egzistuoti sąlygos
būtų netinkamos.

Žemės sukimosi ašis yra pasvirusi 23,5 laipsniais. Dėl šios priežasties mes turime keturis metų laikų. Taip pat atsirastų pavojus, kad žemė tiesiog užstrigtų ir viena jos pusė nuolatos žiūrėtų į saulę ir įkaistų, o
kita nuolatos būtų nuo saulės nusukta ir atšaltų. Abiems atvejais gyvybė nebūtų galima.

Kodėl žemė yra pasvirusi? Dėl to, kad 40% ją traukia saulė, o 60% procentų traukos ateina iš mėnulio. Dėl mėnulio mūsų žemėje yra galima gyvybė.

Mūsų atmosferoje yra 21% deguonies.

Vandenynuose yra 3,4% druskos. Tiek jo yra ir žmogaus kraujyje.

Tokių tiksliai susodrintų dalykų visatoje yra dar daugiau nei čia yra minima. Tai yra vadinama tobulo suderiniamumo mokslu. Atrodo, kad viskas yra suderinta taip, kad sąlygos žmogaus gyvybei žemėje būtų
sukurtos, kuo palankesnės. Lyg KAŽKAS būtų viskuo pasirūpinęs. Jei tik vienas iš jų išeitų iš rikiuotės (mėnulis per daug nutoltų nuo žemės, ar pasikeistų žemės pasvirimo laipnsis ir pan.), tai nesvarbu, kaip tikslai yra suderinti visi kiti dalykai, jie netektų prasmės ir žemėje gyvybė negalėtų egzistuoti.

Tačiau stebėtis galima ne vien tik žvelgiant į mus supančią visatą.

Tai kad jūs dabar skaitote šį blogą irgi yra stebuklas. Vyzdys reguliuoja į akį patenkančią šviesą. Milijonai fotoreceptorių esančių tinklainėje priima matomą vaizdą ir nervinėmis skaidulomis perduoda informaciją
į mūsų smegenys, kuriuose milijardai neuronu darbuojasi, kad mes galėtume mąstyti, jausti … tiesiog gyventi.

Mūsų kūne yra 100 trilijonų ląstelių. Vienu metu vyksta 6 septilijonai (10 kart 24) procesų. Per artimiausiais dešimt sekundžių mumyse įvyksta šimtus kartų daugiau pasikeitimų, nei visoje mums žinomoje visatoje. Tos ląstelės nuolatos atsinaujina. Ir jos atsinaujindamos nepasikeičia. Jūs vis tiek liekate savimi. Taip yra todėl kad jūsų organizmui būdinga informacija yra perduodama iš ląstelės į ląstelę, nes kiekvienoje ląstelėje yra apie du metrus DNR molekulių kuriuose yra užrašyta visa informacija apie jūsų kūną. Jei išimtume visas DNR molekules, jas ištiestume ir sudėtume į vieną liniją, tai atstumas būtų, kaip nuo Žemės iki Saulės (padaugintas iš 400). Mes esame unikalūs ir užprogramuoti būti savimi ir niekuo kitu.

Pačios ląstelės yra sudarytos iš dar mažesnių dalelių vadinamų atomais. Kaip žemei yra apelsinas, taip apelsinui yra atomas. Viename vandens laše yra tiek atomų, kad reikėtų 20 000 metų kad visi planetos
gyventojai galėtų juos suskaičiuoti (skaičiuojant vieną atomą per sekundę).

Jei padalintumėte atomą tai jo viduryje rastumėte branduolį (iš neutronų ir protonų) aplink kuriuos dideliu greičiu skrenda elektronai (per sekundę jie apsuka ratą keletą milijardų kartų). Tokių atomų esančių kartu
elektronai per sekundę susiduria apie 3 milijardus kartų.

1890 –aisiais grupė mokslininkų vadovaujama J.J. Thomson (jis 1906 gavo Nobelio premiją už elektrono atradimą) pradėjo svarstyti galimybes suskaldyti atomą. Jei svarstė, jei jie įsiskverbs į atomą, tai galės
sužinot iš ko yra sudaryta visa materija ….

Laukite tęsinio …

Rodyk draugams