Pamokslai.lt

Jau nieko nestebina, kad per šventes (kalėdines) mažai kas užsimena apie Jėzų (tai turėtų būti Jo gimtadienio šventė). Atrodo, kad jau niekam nerūpi, kad daugiau nei prieš 2000 metų šioje žemėje gimė nepaprastas vaikas. Gimė įsikūnijęs Dievas. Šalia bažnyčių stovinčios prakartėlės yra tik menkas bandymas atkartoti Jėzaus gimimo istoriją. Dabar niekas nebegirdi angelo pranešančio piemenims, kad ŠiandienDovydo mieste gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas (Lk. 2,11). Niekam dabar neskamba angelų choro giesmė: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (2,14). Kažkodėl norėčiau tikėti, kad ši giesmė turėjo daugiau žodžių nei šį vieną trumpą stulpelį. Tačiau neabejoju, kad šie žodžiai atskleidžia pagrindinę šlovinimo žinią – Garbė Dievui ir ramybė žmogui.

Ačiū Dievui, kuris parodė mums tokią malonę. Jis galėjo mus palikti vienus tamsoje, savo nuodėmėse. Tačiau Jis ryžosi ateiti. Ryžosi save apreikšti. Ryžosi parodyti savo malonę. Ir ne tik tai. Dievo veikimas yra labai realus. Jis dvelkia ramybe.

Manau, kad Dievo malonė ir mūsų jaučiama ramybė yra tai, ko mums labiausiai reikia. Turbūt ne
veltui, kiekvienas apaštalų laiškas prasideda pasveikinimu „Malonė ir ramybė“.

Ar šiandien jums skamba ši angelų choro giesmė? Ar girdite tuos žodžius? Ar išgyvenote tų žodžių
reikšmę? Ar patyrėte Dievo malonę? Ar gyvenate ta ramybe? Kaip gauname tą ramybę?

Apaštalas Paulius rašė:

Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų
troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintie Kristuje. Filipiečiams 4,6-9

Kitais žodžiais tariant, Paulius ragina tikinčiuosius pasitikėti Dievu ir likti ramiems. Nors tai
yra laba geras patarimas (ypatingai kriziniais gyvenimo momentais). Jis nėra taip lengvai įgyvendinamas. Ramybė ateina iš Dievo. Tačiau ji yra proporcinga tikėjimui arba pasitikėjimui Dievu. Ramybė priklauso nuo to, kaip gerai mes pažįstame Dievą. Laiške Romiečiams Paulius rašė: Aš nesigėdiju Evangelijos. Ji juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui. Joje apsireiškia Dievo teisumas iš tikėjimo į tikėjimą (1,16.17). Evangelijoje apsireiškia Dievo charakteris. To Jėzus ir atėjo į šią žemę. Dievo
niekas nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas. Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė (Jono
1,18). Jėzus atėjo mums parodyti Tėvą.

Tai suprasti nėra taip lengva. Turint omeny visą Senąjį Testamentą, kuriame matome Dievą,
atrodytų, visiškai besiskiriantį nuo Jėzaus. Neveltui, Jėzaus tarnystei einant į pabaigą Pilypas paprašė Jėzaus: Viešpatie parodyk mums Tėvą, ir bus mums gana. Į tai Jėzus atsakė: Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti. Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą (Jn. 14,8-10). Jėzaus atėjimo tikslas buvo parodyti tikrąjį Dievo charakterį. Juk visa ši košė (kova tarp Dievo ir šėtono) ir užvirė dėl skirtingo požiūrio į
Dievo charakterį (Pradžios knyga 3 – šiame skyriuje yra aprašoma, kaip šėtonas apkaltina Dievą melagyste ir nepagrįsto paklusnumo reikalavimu). Jėzus atėjo tam, kad parodytų mums Tėvą ir pažinę Dievą mes pas jį sugrįžtume. Juk Paulius rašė, kad Dievo gerumas veda mus į atgailą (Romiečiams 2,4)

Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai dar tebuvome nusidėjėliai. Tad dar tikrai dabar kai esame nuteisinti jo krauju, busime išgelbėti ir nuo rūstybės. Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai tuo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. Negana to, dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino. Romiečiams 5,8-11

Čia Paulius naudoja žodį katallaso (sutaikinti), kuris reiškia pasikeitimą iš priešo į draugą. Paulius galėjo naudoti kitą žodį diallaso (sutaikinti), kurį naudoja Matas savo evangelijoje (5,24). Tačiau Pauliaus naudojamas žodis reiškia pasikeitimą, kuris vyksta tik iš vienos pusės – žmogaus. Dievui nereikia keistis, kad su
mumis susitaikytų. Tai mes pradėjome nuo Dievo slėptis. Tai mes pradėjome Jį ignoruoti ir statytis stabus. Per Jėzų, mes pamatome Dievo charakterį ir mumyse, kažkas pasikeičia. Mes tampame Dievo draugai. Tai prieštarauja folklorui (kai autorius nežinomas), kuri vyrauja tarp krikščionių, kur Dievas yra vaizduojamas, kaip sėdintis soste ir šalia jo stovi Jėzus, kuris tarpininkauja ir užtaria mus pas Tėvą. Tėvas yra pasiruošęs nubausti nusidėjėlį. Jis taip ir su mumis pasielgtų jei ne Jėzaus auka. Jėzus nuramina, Tėvo įniršį ir mes esame saugūs. Tačiau jei mes suprantame, kad tai Dievas Kristuje sutaikino sus avimi pasaulį (2Kor. 5,19) paveikslas pasikeičia. Jėzaus auka keičia ne Dievą, bet žmogų padaro Dievo draugu. Ne Dievui reikia keistis, o man. Dievas visada mane mylėjo.

Ant kryžiaus Dievas iki galo atskleidė save ir aš dabar geriau suprantu ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas Atlikta. Dievo charakteris buvo pilnai atskleistas.

Tėvas mus myli taip pat, kaip ir Jėzus. Todėl mes galime būti pilni ramybės, jei tikėjimu pas Dievą ateiname nusigręžę nuo savo nuodėmių.  Mes galime būti ramūs Jei Jis nepagailėjo nė savo sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaip gi jis ir visko nedovanotų kartu su juo? (Rom. 8.32).

Taigi, ramybė ateina, kai mes susitaikome su Dievu ir pasitikime Jo meile ir apsauga.

Dievo teikiama ramybė nėra vien tik paslaptinga palaima širdyje. Ji turi lietis per mūsų širdis į mūsų gyvenimus ir santykius. Hebrajiškas žodis shalom (ramybė) ir jo graikiškas atitikmuo eirene (iš jo kyla
mūsų vardas Irena) – reiškia sveikatą, saugumą, pasitenkinimą, taiką, gerovę, klestėjimą, harmoniją tarpusavio santykiuose. Kaip matote, Dievo teikiama ramybė yra labai matoma ir labai plati. Jie išsilieja į mūsų gyvenimus ir, jei norite, yra labai … žemiška. Ji apima, ne tik mūsų santykius su Dievu, bet ir mūsų kasdieninį gyvenimą.

Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa kas dorybinga ir šlovinga. Filipiečiams 4,8

Ramybė ateina iš Dievo, tačiau žmogus gali sėkmingai prisidėti prie tos ramybės gausinimo. Mūsų mąstymas, požiūris tame aktyviai dalyvauja.

Apaštalas Paulius rašė Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą (Romiečiams 12,2) ir atnaujinkite savo proto dvasią (Efeziečiams 4,23). Mūsų gyvenime įvyksta perversmas, kai pasikeičia mūsų mąstymas.

Laiške Filipiečiams Paulius naudoja žodį logizomai (mąstykite), kuris reiškia svarstyti, apmąstyti
(medituoti), apskaičiuoti, perskaičiuoti. Tą patį žodį jis naudoja ir 1Korintiečiams 13,5 rašydamas apie meilė. Kavaliausko Naujojo Testamento vertime ši eilutė yra išversta [meilė] pamiršta, kas buvo bloga. Šis vertimas yra šiek tiek netikslus. Turėtų būti verčiama [meilė] negalvoja apie tai, kas pikta. Matote, mes patys iš dalies esame savo ramybės kalviai. Apie ką sukasi mūsų mintys? Paulius ragina mąstyti apie tai, kas aukštybės ir tai kas tyra ir kilnu. Žinote, mūsų mąstymas įtakoja ir taip kaip mes jaučiamės. Žinant, kad Dievo ramybė apima ne tik mūsų širdis bet ir mūsų gyvenamą aplinką, nesunku tai įsivaizduoti. Bet kaip dažnai, mes lūpomis meldžiame tos ramybės, o mintimis jos išsižadame. Taip kaip mes galvojame savo širdyje, tokie mes esame. Mūsų mąstymas formuoja mūsų charakterį. Jis įtakoja net mūsų savijautą. Nieko stebuklingo. Jei norite turėti ramybės, galvokite
apie dalykus, kurie atneša ramybę.

Kūno rūpesčiai veda į mirtį, o Dvasios rūpesčiai – į gyvenimą ir ramybę. Romiečiams 8,6

Žinoma, pakilti nuo kasdienybės ir galvoti apie tai, kas yra gera, galima tik tada, kai mūsų gyvenime yra Dievas, kuris mumis rūpinasi. Be Jo, mes esame palikti vieni ir ramybė lieka tik nepasiekiama iliuzija.

Paskutinis žingsnis, kurį mus ragina žengi Paulius yra:

Darykite, ką tik iš manęs išmokote, ką gavote, ką girdėjote ir matėte manyje, ir ramybės Dievas bus su jumis Filipiečiams 4,9

Darykite. Veikite.. Paulius rašė Šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera Romiečiams 2,10. Ramybė pasilieka, kai mes gyvename pagal Dievo valią. Kalbant apie elgesį reikia pripažinti, kad ramybė yra Dvasios vaisius. Ne mes esame jos autoriai. Savyje ramybės nerasime. Ten rasime susitaikymą,
savo bejėgiškumo pripažinimą, bėgimą nuo sunkumų. Tik gyvendami pagal Dievo valią galime tikėtis Dievo palaimos ir iš Jo sklindančios ramybės (Galatams 5,22).

Ramybė ateina tik tada, jei mes esame kartu su Kristumi. Nors ramybės šaltinis gali būti realiai paaiškinamas, ji vis tik pranoksta suvokimą. Nors Dievas yra davęs mechanizmų, kurių pagalba mes galime puoselėti ramybę ar net gi ją auginti. Ji vis tik yra Dvasios vaisius. Atsiskyrę nuo Dievo mes niek negalime padaryti.

Kai Jėzus prieš mirtį žengė į Jeruzalę, visi žmonės šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse Luko 19,38.

Jie naudojo beveik identiškus žodžius, giedotus angelų Jėzui gimus. Mažas skirtumas buvo tai, kad angelai, kalbėjo apie ramybe žemėje, o žmonės apie ramybę danguje. Nežinau gal būt dėl to, vos tik pamatęs Jeruzalę, Jėzus pravirko ir pasakė O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę.

Ramybė danguje yra. Tačiau šiandien aš meldžiuosi Teesie tavo valia, kaip danguje taip ir
žemėje. Šiandien, aš meldžiu, kad ta ramybė, kuri yra dangiškosiose buveinėse, būtų ir mūsų tarpe. Jei ne
Jėzus, to negalėčiau tikėtis. Todėl dabar to meldžiu Jėzaus vardu. Amen.

Rodyk draugams