Pamokslai.lt

Šį šeštadienį pamokslavau pagal Mato 11 skyrių. Ten Jėzus kalba apie tai, kas laukia krikščionių, kai jie neš Jėzaus evangeliją į visą pasaulį.
Bus kurie priims Dievo evangeliją.
Bus tokių kurie ją atmes.
Tai lyg natūralu. Laisvoje visatoje kiekvienas turi laisvę rinktis. Tačiau kam persekioti ir žudyti pasiuntinius? Iš kur tokia neapykanta Dievui, Jo žmonėms ir žiniai apie Jį?
Žodžiai apie tai, kad pasirinkęs Jėzų gali susilaukti persekiojimų ar net paaukoti savo gyvybę, verčia rimčiau pamąstyti apie savo pasirinkimą. Apaštalas Paulius rašė: “Visi, kurie trokštate maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, būs persekiojami” (2Timotiejui 3,12).

Tačiau Mato 11 pagrindinė mintis nėra tai, kad krikščionis bus persekiojami, kad jiems reikės rinktis tarp Dievo ir artimų žmonių, ar net gyvybės. Jėzaus pranašiškos žinios viduryje yra užrašyti trys “Nebijok”.

26 eil. Nebijokite, nes tiesa galų gale išaiškės.
28 eil. Nebijokite, nes persekiotojai tegali nužudyti jūsų kūnus. Amžinybės atimti jie yra bejėgiai.
30 eil. Nebijokite, nes jūs esate Dievui brangūs.

Tikinčiojo viltis yra Dieve. Viskas laikina. Amžinas tik Dievas. Ar tokie Jėzaus žodžiai jus nuramina? Mieliau būtų ramiai ir tyliai nugyventi savo gyvenimus, ar ne? Taip daugelis nugyvena savo gyvenimus eidami nuo vieno kompromiso tiesai prie kito.

Aš matau tik vieną kelią arba eiti toliau ir būti autentišku tikinčiuoju (net jei tai reikš, kad dėl savo įsitikinimų reikės atnešti auką) arba būti “tradiciniu” krikščionimi, kai einama į bažnyčią, o gyvenimas niekaip nesikeičia.

Ir vėl pasirinkimas? Bet juk toks gyvenimas. Mes nuolatos renkamės.

Kviečiu drąsiai, bet su meile liudyti apie savo tikėjimą.
Nebijokite, nes mūsų viltys yra Dieve.

P.S.

http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=761&kas=straipsnis&st_id=4228

Neblogas straipsnis. Siūlau paskaityti.

Rodyk draugams

Dabar jau bijau ir suklysti, bet berods dabartinio popiežiaus buvo paklausta apie tai, kur buvo Dievas, kai žmonijoje dėjosi visokie baisumai (karai, marai, genocidai ir pan.). Į tokį klausimą jis atsakė kitu klausimu, O kur buvo žmogus? Iki šiol tai man geriausias atsakymas į diskusiją apie gerą Dievą ir blogą pasaulį (žodžių kombinacija priklauso nuo žmogaus įsitikinimų). Iš tikrųjų, kur yra žmogus kai dedasi visokie baisumai? Labai dažnai jis arba slepiasi iš baimės, apsimeta, kad nemato, save ramina, jog nieko negali pakeisti, tyli nes bijo prarasti ir tai ką turi (darbą, reputaciją, duonos kąsnį) arba su pasimėgavimu daro tai, kas nedera. Dėl visko galima būtų galima kaltinti tik žmogų, kuris savo pasirinkimo laisvę naudoja savo garbei ir savanaudiškų tikslų siekimui.
Manau, kad daugiau nereikėtų klausti Kur buvo Dievas? pats laikas būtų mums visiems gyventi kaip mokė Jėzus. Tam reikia nemažai drąsos (dažnai būnu bailys). Manau, kad drąsiausi žmonės yra tokie, kurie seka Jėzaus pėdomis, nes tai reiškia, kad jie nebijo.

Kartą gatve ėjo pastorius ir muilo fabriko
savininkas. Einant gatve muilo industrijos atstovas lyg tarp kitko paklausė:
„Evangelija, kurią pamokslauji, nelabai daug ką pakeitė, ar ne? Tik
apsižvalgyk, kiek pasaulyje dar yra blogio ir blogų žmonių.“ Pastorius nieko į
tai neatsakė, kol nepriėjo vieno žaidžiančio mažo vaiko, kuris „kepė“ iš purvo
pyragėlius. „Matau, kad muilas nelabai didelę įtaką padarė pasauliui, ar ne?“ –
pasakė pastorius. „Pasaulyje tiek daug murzinų žmonių.“ Muilo fabriko
savininkas atsakė: „Na, muilas naudingas tik tada, kai tu juo naudojiesi“. Į
tai pastorius atsakė: „Būtent, taip pat yra ir su evangelija.“

Hmmm ….

Rodyk draugams